Kelias dienas dvejojau, ar išvis verta šia tema ką nors rašyti, nes prieš metus būtent ypatingas žiniasklaidos dėmesys ir viešųjų asmenų pasišaipymai sukūrė tą įtampą, kurios labiausiai troško organizatoriai. Jei nepriskiri savęs vadinamajam Vilniaus elitui, nelaikini kiekvieno Ingridos Šimonytės komentaro ir nestovėjai eilėje prie vakcinacijos centro, tau būtinai reikėjo į Vingio parką.
Atrodė, kad suvažiuos visa Antroji Lietuva ir vien nuo jos balso sutrupės Seimo rūmai, o išsigandusi jo Pirmininkė atneš ant lėkštutės atimtus iš Šimonytės vyriausybės įgaliojimus tikriesiems Tautos atstovams. Euforijos būta daug, o prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas dar labiau pakurstė aistras. Tačiau po metų gyvename visai kitame pasaulyje ir esame kitokia visuomenė, patyrusi ir išgyvenusi ne tik pandemijos pabaigą, bet ir sunkiai anksčiau įsivaizduojamos vienybės proveržį, remiant savo laisvę nuo Rusijos ginančią Ukrainą.
Per tuos metus nuo pirmojo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ iš gausaus jo organizatorių ir kalbų sakytojų Vingio parke būrio atskilo kelios politinių aktyvistų grupelės, savarankiškai rengiančios vis mažiau dalyvių suburiančius protestus. Negana to, buvę bendražygiai kaltina vieni kitus maršo idėjų išdavyste ir tik save vadina tikraisiais pabudusios tautos šaukliais.
Po riaušių prie Seimo ir Sausio 13-osios minėjimo nušvilpimo, prie kurių „Didįjį šeimos gynimo maršą“ organizuojantis „Lietuvos šeimų sąjūdis“ esą nė kiek neprisidėjo, nors minioje matėme vis tuos pačius veidus, daliai rimtesnės publikos, pernai buvusios Vingio parke, ne itin norisi tai prisiminti. Nepaprastosios padėties sąlygomis ne itin norisi rizikuoti ir Vilniaus miesto savivaldybei. Ar maršas vyks taikiai ir draugiškai, ar ten išsilies neapykanta, sostinės valdžia iš kavos tirščių neišburs, todėl apsidraudė neišduodama leidimo organizuoti maršą „Lietuvos šeimų sąjūdžiui“.
„Buvo nuspręsta organizuoti „Didįjį šeimos gynimo maršą 2022“ privačioje erdvėje, tuo parodant valdantiesiems, kad visuomenė ir pati gali surengti sau šventę protesto forma be valdžios pagalbos“, – skelbė organizatoriai šią savaitę. O jų raginimas dalyviams nesivežti į „Didįjį šeimos gynimo maršą 2022“ Ukrainos vėliavų, plačiai pasklidęs socialiniuose tinkluose, iškėlė dar daugiau klausimų, į kuriuos taip ir neatsakė pernelyg atsargi Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo pažyma.
Norėčiau bent šiek tiek nuraminti įsitempusią dėl karo Ukrainoje ir laukiančią, kokią dar šunybę gali iškrėsti Putino Rusija, mūsų visuomenės dalį. Nuolat seku „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ aktyvistų veiklą bei pasisakymus ir pastebėjau, kad suvalkietiškas Raimondo Grinevičiaus kraujas jau nebėra toks karštas, kaip buvo prieš metus. Pavargo ir Artūras Orlauskas, jau spėjęs įsitikinti, kaip greitai publika užmiršta pramogų pasaulio žvaigždes, vos tik jas nustoja rodyti televizorius.
Manau, kad dabar maršas atranda savo vietą – taps normaliu provincijos festivaliu su kaimo kapelų ir agitbrigadų varžytuvėmis, medžio drožinių ir rūkytų karšių kromeliais, acte mirkytos svilintos mėsos ir plovo valgymu neplautais pirštais iš bendro dubens.
Taigi čia beveik Kaziuko mugė, o ne politinis protestas, pasakysi, mielas skaitytojau. Panašumo neneigsiu, tačiau Kaziukas vyksta ankstyvą pavasarį, kai dar negali numigti veidu į šviežiai privemtą žolę. Kaip besikeistų klimatas, vis tiek kovo pradžioje dar būna šalta. Be to, jis rengiamas kultūriškai svetimoje miesto aplinkoje. Nėra ką veikti antrosios, trečiosios, ketvirtosios, penktosios ir atbulinės Lietuvos „sharanams“ Remigijaus Šimašiaus susiaurintose Vilniaus gatvėse.
„Didžiojo šeimos gynimo maršo 2022“ organizatoriai skelbia nelaukiantys savo renginyje žurnalistų, o atsitiktiniai smalsuoliai ar prieš homofobiškas tradicijas mėgstantys protestuoti aktyvistai specialiai į Kauno rajoną vargu ar išsiruoš.
Nemandagu būtų brautis nekviestiems į privatų vakarėlį kaimo turizmo sodyboje. Todėl šiųmetinis maršas sulauks kur kas mažiau dėmesio, o taip pat ir kritikos bei patyčių, už pernykštį.
Naujas protesto balsų medžioklės sezonas prasidės ne gegužės viduryje, o vėlyvą rudenį. Tuomet, kai pranešimus apie karą Ukrainoje iš skaitomiausių naujienų portalų publikacijų sąrašų išstums niūrios žinios apie padidėjusias kainas. O Rusijos rinkai arba iš rusiškų žaliavų dirbę pramonininkai pagaliau supras, kad sankcijos nesibaigs sulig paliaubomis mūšio lauke.
Laikinai sustabdytą gamybą teks reorganizuoti arba visiškai nutraukti, o tai reiškia ir naujų bedarbių bangą, kurios jau negalės praryti darbuotojų stygiumi keletą metų iš eilės skundęsi verslai. Tokiomis aplinkybėmis tikrai ne Partnerystės įstatymas labiausiai rūpės rinkėjams.
Pabandykime įsivaizduoti darbo vietą dėl karo pasekmių praradusio žmogaus nuotaiką. Įsidarbinti pagal savo kvalifikaciją jam neįmanoma, nes tokių staklių, kurias buvo išmokęs valdyti, niekur daugiau nėra. O nekvalifikuotame darbe siūlomos mažesnės algos neužteks buto nuomai, nes jos kaina pakilo, atvykus į šalį dešimtims tūkstančių karo pabėgėlių.
Negana to, tie pabėgėliai greitai mokosi, susiranda darbus. Todėl mūsų hipotetinis bedarbis vis dažniau pajunta, kad jau nėra taip gerai nusiteikęs jų atžvilgiu, kaip buvo karo pradžioje.
Netikiu, kad neatsiras politikų, kurie tokias pavojingas nuotaikas bandytų išnaudoti. Juk pakaks sugalvoti kelis paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus bei parodyti pirštu, kas dėl visko kaltas. Ir keli procentai balsų, kurių kaip truktų, norint patekti į Seimą, jau bus garantuoti.
Patyrusiems reitingų medžiotojams rudenį teks kautis populizmo varžybose su naujomis politikos žvaigždėmis, kurių šiandien dar negalime įžiūrėti. Tik neramu, kad lyginant su jais, „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatoriai mums atrodys minkšti ir pūkuoti.