Jeigu mokykloje bent viena ausimi klausėtės, ką jums pasakojo nelaimingos pusamžės moterys pavargusiais veidais ir vyrai pasenusio kirpimo kostiumais, tai turėtumėte prisiminti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žmonija kone kasdien išrasdavo ką nors naujo, o technologijos tobulėjo neįtikėtinu greičiu. Uždaroje berniukų mokykloje rykštėmis išauklėtas ir humanitarinius mokslus baigęs britų aristokratas, susižavėjęs be arklių judančiomis karietomis, po poros metų jau patentuodavo vidaus degimo variklio galią padidinantį karbiuratoriaus patobulinimą. O po metų galėjo iškeliauti į ekspediciją ir atrasti žmonijai dar nežinomą driežų rūšį.
XX a, antroje pusėje žmonės jau skrido į mėnulį. 80-ųjų fantastikos filmuose įsivaizdavome, kad dabar jau būsime kolonizavę kitas planetas, o žemė pilna robotų ir skraidančių riedlenčių. Bet mes sulindome į telefonų ekranus, kariaujame šimtmečio senumo apkasų bei artilerijos karus ir krykštaujame kaip vaikai, kad dirbtinis intelektas moka nupaišyti Popiežių su balta pūkine striuke. Negana to, technologijų pažangą tiesiog tobulai sugebanti monetizuoti „Apple“ žada dar šiais metais pristatyti tokią virtualios realybės įrangą, kad kiurksojimą įsikniaubus į ekraną pakeis visiškas pasitraukimas iš šio pasaulio. Jau dabar galite pirkti virtualius meno kūrinius, kuriuos pasikabinsite savo virtualiuose namuose, kai ten atsivesite virtualių svečių. Ir tai galėsite daryti gulėdamas prakaitu ir kačių myžalais prasmirdusioje lovoje tarp užsakyto į namus greitojo maisto išėdų ir sulankstytų energetinių gėrimų skardinių.
Kur mano skraidanti riedlentė ir visus namų ruošos darbus nudirbantis robotas? Kur vaistai nuo senatvės ar bent jau vėžio bei diabeto? Kur pramonė be minimalią algą gaunančių varguolių, sukiojančių vištoms galvas, ir bazinių pajamų modelis, išvaduojantis nuo poreikio vergauti už maistą?
Net mano mylima Ingridos Šimonytės vyriausybė ir centro dešinės valdančioji dauguma susimovė, pasukusi lengviausiu keliu didinti mokesčius savarankiškai dirbantiems savo rinkėjams. Bet nesugebėjusi panaikinti nei vienalyčių šeimų diskriminacijos, nei baudžiamosios atsakomybės už žiupsnelį „žolės“, nei represinių lietuvių kalbos saugojimo institucijų. O kur prašapo Ketvirtoji pramonės revoliucija, apie kurią būdamas opozicijoje taip mėgo susitikimuose su provincijos jaunimu kalbėti Gabrielius Landsbergis?
Viename lietuviškame kairiosios pakraipos naujienų portale anądien aptikau australų režisieriaus Garth Davis biblijos motyvais paremtos 2018 m. dramos „Marija Magdalietė“ pristatymą. „Matomas krauju išteptas Kristaus kūnas, nukryžiavimo vaizdiniai gali šokiruoti jautrius žiūrovus“, – rašo straipsnio autorė Erika Girdauskaitė. Nors galėjo parašyti ir dirbtinio intelekto programėlė – skirtumo niekas nepastebėtų.
Du tūkstančius metų nešokiravo, o dabar gali šokiruoti, nes užauginom kažkokią kambarinių gėlių kartą. Tai gal tikrai reikėtų adaptuoti Evangelijų istoriją XXI a. žmonėms: Jėzus nebūtų nukryžiuotas, bet apskųstų nuosprendį aukštesnės instancijos teismui ir laimėtų bylą. Tada visi šoka ir dainuoja, įsivyrauja taika, meilė ir socialinis solidarumas. Disnėjaus studija galėtų imtis darbo tokią politkorektišką pornografiją ekranizuoti.
Jautrios vaikų psichikos saugojimo nuo laisvai ekrane ar pasakose besiliejančio kraujo šalininkams mėgstu pasakoti, kaip žiūrėjau su dukra visas „Košmaro Guobų gatvėje“ dalis, kai ji dar nelankė mokyklos. Ir kiek žinau, tai netapo nuo to serijine žudike.
Evangelijos istorija tokia jau yra – Jėzus nukankintas ant kryžiaus ir prisikėlė. Tai yra labai žiauri mirties bausmė, o kažkoks jos vaizdavimo sušvelninimas man atrodo kaip pastangos sumenkinti paties nukryžiavimo įvykio dramatizmą ir prisikėlimo stebuklą. Dievo sūnus ne šiaip pagyveno tarp žmonių, kaip koks antropologas pirmykštėje gentyje, bet patyrė vieną iš žiauriausių galimų žmogiškų likimų. Šventųjų gyvenimai, mitai, pasakos – tūkstančius metų visur liejosi kraujas. Ir staiga dalis žmonijos sugalvoja, kad pasaulis turi atrodyti minkštas ir pūkuotas. Nors tikrovėje kraujas tebesilieja visur nuo Ukrainos iki JAV mokyklų.
Skirtingai nei Ukraina, kuri gali atitraukti karius iš Bachmuto, kai nebeliks prasmės aukoti gyvybes dėl jo griuvėsių, o paskui sutelkusi jėgas išvaduoti okupuotas teritorijas, Lietuva neturi strateginio gylio. Tuo požiūriu esame panašesni į Izraelį, įsispraudusį siaurame žemės plotelyje tarp jo nekenčiančių arabų tautų. Mes irgi Vakaruose turime sieną su Rusijos karo laivyno baze paversta Karaliaučiaus sritimi, o Rytuose matome Lukašenkos Astravo kaminus ir girdime pabūklų griausmą iš Gožos poligono.
Man ypatingai keista, kad Vakarų kairiesiems sunkiai sekasi atpažinti Rusijos elgesyje visai tradicinį ir jų taip nekenčiamą kolonializmą. Gerokai praskiestą rytietiškais bruožais, Aukso ordos žiaurumu, bet vis tiek lengvai atpažįstamą iš XIX a. imperijų su visomis savo tradicinėmis tautos–hegemono pranašumo prieš kolonizuotus čiabuvius vertybėmis.
Noriu tikėti kad dar šiais metais karas pasibaigs Ukrainos pergale, bet ir po jos Rusija išliks tokia pat didelė, pikta ir nelaiminga. Ir nesvarbu ar ją tebevaldys tas pats sukriošęs Vladimiras Putinas ar jo vietą užims kitas, karo nusikaltimais dar nesusitepęs valdančiojo elito statytinis. Jeigu norime išlikti gyvi ir laisvi, mums teks drauge su kitomis Baltijos šalimis, Lenkija ir Ukraina sukurti naują Europos galios centrą. Pratęsti tai, kuo turėjo tapti Abiejų Tautų Respublika. Moralinį autoritetą ir augančią savo karinę galią papildyti ekonomikos veržlumu bei politine lyderyste, kad svarbiausi Europos Sąjungos sprendimai gimtų tariantis Vilniui, Varšuvai ir Kyjivui, o ne Paryžiui su Berlynu. O jau tada būtinai sukursime ir skraidančią riedlentę, ir tabletę nuo senatvės, nes būsime patikėję, kad viską galime.
