Pasak V. Surkovo, Vakarų šalys po išorinėmis demokratijos institucijomis esą slepia griežtą absoliučiai nedemokratišką tikrosios valdžios tinklą – giluminę valstybę (deep state). O štai Rusijoje pačios brutaliausios valstybės jėgos karkaso konstrukcijos matomos fasade, nepridengtos jokiomis architektūrinėmis detalėmis.
„Giluminės valstybės Rusijoje nėra, ji visa matoma, bet užtat yra giluminė liaudis“, – teigia V. Surkovas. Liaudis pasitiki tik pirmuoju valstybės asmeniu, o visos valstybės institucijos pasitelkiamos to asmens komunikacijai su piliečiais ir yra svarbios tik tiek, kiek tą ryšį užtikrina.
Jei valdininkų kvailumas ar korupcija tą komunikaciją sutrikdo, šalies vadovas neformaliai bendrauja su liaudimi apeidamas elito grupes ir imasi energingų veiksmų atkurti ryšį.
Šiuolaikinės Rusijos valstybės modelis, putinizmo ideologo teigimu, prasideda nuo pasitikėjimo ir tuo pasitikėjimu remiasi. Tai yra esminis jo skirtumas nuo Vakarų, „kultivuojančių nepasitikėjimą ir kritiką‘.
Bet užteks apie Rusiją, atsisukime į tai, kas vyksta mūsų šalyse ir pabandykime patvirtinti arba pagrįstai atmesti V. Surkovo teiginį apie Rusijos politinės sistemos ir putinizmo „eksporto potencialą“.
Šių metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pažymoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui teigiama, kad Rusijai nepavyksta įgyti įtakos Lietuvos strateginiams politiniams sprendimams, tačiau Maskva ir toliau bandys kištis į vidaus reikalus. Tačiau šios rimtos struktūros gali sugauti už rankos užverbuotą kažką apčiuopiamo nuveikti Rusijos naudai marginalų veikėją, bet ne pastebėti, kaip putinizmo ideologija pamažu persmelkia valdžioje įsitvirtinusius politikus ir visuomenę.
„Heiteriai, troliai ir prie jų prisišlieję pikti botai sudarė rėksmingą daugumą, išstumdami iš dominuojančių pozicijų kažkada visai kitą toną diktavusią didžiai gerbiamą viduriniąją klasę“, – rašo apie Vakarus V. Surkovas, bet tai kuo puikiausiai tinka ir Lietuvai. Nes Lietuva ir yra Vakarai, tik mūsų jauna demokratija turi mažiau patirties ginti savo vertybes, o gležna tarsi tulpių daigeliai vasarį vidurinioji klasė nespėjo tapti jos stuburu.
Ar ne rinkėjų nusivylimas liberaliosios demokratijos veikimu per 2016 m. atvedė į valdžią Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio porą su gausia atsitiktinių prisiplakėlių palyda? Vijūnėlės dvaro skandalas, sutrupinęs tefloninį Algirdo Butkevičiaus LSDP reitingą, ir Eligijaus Masiulio brendžio dėžutė praskleidė uždangą į tamsiausias giluminės valstybės gelmes. Kaip tik tada į sceną žengė tobulas „Naisių vasaros“ personažas, kuriuo, serialo veikėjos žodžiais tariant, galima pasitikėti.
Visa Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komunikacija, ypač priartėjus 2019–2020 m. rinkimų maratonui, remiasi putinizmo ideologijos pagrindais: liaudis pasitiki premjeru ir Seimo dauguma, bet jų bendradarbiavimui trukdo korumpuotas elitas ir sisteminė žiniasklaida. Savo valdymo pradžioje V. Putinas irgi demonstratyviai traiškė opoziciją rėmusius oligarchus, nors Michailo Chodorkovskio „Jukos“ ir „MG Baltic“ bylų viešai palyginti dar niekas neišdrįso. Ramūnas pozuoja tribūnoje su botagu rankose vien nuo minties, kaip saldu būti juo išplaktai, palaimą patiriančiai tautai. Sumažinti Seimą, išvaikyti globalistus iš LRT ir Konstitucinio teismo – štai ko jūs visada troškote, o ne mokesčių pertvarkos sumaištyje kažkur nusimetusio algos padidėjimo.
S. Skvernelio policinės valstybės modelis ir agresyvi kalbėjimo maniera yra ta pati „brutali valstybės jėgos karkaso konstrukcija“, kurią šlovina V. Surkovas. Pasiruošusių prisidėti prie rusiško valstybės modelio kūrimo entuziastų netrūksta, o jei pristigs profesionalų, ištrauks juos iš liaudies gelmių, kaip aklus kačiukus iš maišo.
Rusijai jau nereikia siųsti „žalių žmogeliukų“ ar laužtis į VRK kompiuterius, nes putinizmo ideologija, lygiai tokia, kaip apibrėžia jos sumanytojas, jau sėkmingai suinstaliuota valstybės vadovo posto siekiančių asmenų ir jų rinkėjų galvose. Liberali demokratija užsidaro.