Kaip ir galima buvo tikėtis, iškart prisijungė emigrantai, puolę demonstruoti iliustracijas, kaip ligoninėse paprastu žmogumi rūpinasi Britų karūna, o Andrius Tapinas kitą rytą atrado, kokia įmonė ir už kokią sumą maitina Jurbarko ligonius. Pasijutau šiek tiek nejaukiai, jau spėjęs pakomentuoti, kad tai – ne pietūs, o tik vakarienė, ir daugelis žmonių namie taip pat maitinasi nesijausdami dėl to nuskriaustais.
Kol man, kaip siūlo dr. Nida Vasiliauskaitė, dar neatėmėte Lietuvos pilietybės už įžeidžias nuomones, paskubėsiu iškrėsti dar vieną „politinę niekšybę“ – išduosiu jums paslaptį, kodėl švęsdami šiuolaikinės Lietuvos valstybės šimtmetį neišvengiamai būsime nelaimingesni už kartą, kuri šitą šalį sukūrė.
Prabėgdamas akimis feisbuko naujienų srautą užstrigau ties grafiku, kuriame pavaizduoti ne patys šviežiausi „Eurobarometro“ apklausų rezultatai, teigiantys, kad paklausti, kokios svarbiausios problemos jiems kelia nerimą, Lietuvos gyventojai išvardijo mažas pajamas, emigraciją ir kylančias kainas. Ir tuomet supratau, kad būtent šita prioritetų trijulė pasmerkia mus jaustis vis blogiau ir blogiau, nepriklausomai nuo šalies sukuriamo Bendrojo vidaus produkto ir asmeninių pajamų.
Pernai uždirbome daugiau, negu 2016 m., užpernai – daugiau, negu 2015 m., o jei pabandyčiau prisiminti, kaip 1993 m., gavęs pirmą algą litų monetomis, tilpusiomis saujoje, jaučiausi tarsi iškasęs piratų lobį...
Uždirbame vis daugiau – ginčytis su tuo akivaizdžiu faktu nedrįstų net nepasitikintieji oficialia statistika ir plokščios žemės teorijos gerbėjai. Gal net Kęstutis Pūkas nedrįstų – vos spėjo atsisakyti Seimo nario mandato, gavo savo televizijos parodijai iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo solidžią krūvą mokesčių mokėtojų eurų.
Tačiau vos tik mūsų algos padidėja, pamatome, kad skaičiai parduotuvių kainų etiketėse dar labiau išsipūtė, nepaisant antrą dešimtmetį nesibaigiančio reklaminio klyksmo apie neįtikėtiną pigumą, akcijas bei nuolaidas. Kartais tas brangimas sulėtėja, o kartais tampa tokiu akivaizdžiu, kad jo jau neįmanoma paslėpti nei mažinant produktų pakuočių dydį, nei kaitaliojant jų vietas lentynose. Nes parduotuvės kasininkės irgi nori daugiau uždirbti, o drauge ir prekes iš Lenkijos atgabenusio sunkvežimio vairuotojas, o dar įmonės direktoriaus meilužė kaip tik tuo metu užsigeidžia naujo hibridinio miesto visureigio, nes dyzeliu jau ne lygis važinėti ir senojo spalva prie naujos rankinės nesiderina.
Net jeigu uždirbsime gerokai daugiau, verslas greičiau už mus sugalvos, kam tiesiog privalome tuos pinigus išleisti. Nes būtų išties naivu manyti, jog savo poreikius mes apgalvotai susikuriame patys. Juos mums įteigia už tai algą gaunantys specialistai ne tik televizoriaus, kurio „nežiūrite“, reklamose, bet ir feisbuko draugų, kurių nepažįstate, nuoširdžiose rekomendacijose, populiarių asmenybių, vadinamų žvaigždėmis, gyvenimo būdo aprašymuose.
Įsisukus kaip žiurkėnui tokiame primestame vartojimo rate patiriamas nuolatinis spaudimas uždirbti daugiau brangiau parduodant savo darbą arba, jei tai neįmanoma, dirbant ilgiau ir intensyviau. Tik pratrūkus medikų sąjūdžiui sužinojome, kaip jauni gydytojai dirba iškart keliose ligoninėse, važinėdami į kelis miestus, o 8 valandų darbo diena drauge su už ją kovojusiomis profesinėmis sąjungomis liko tik XX a. istorijos vadovėliuose. Vartotojo laimė panaši į horizontą, tolstantį, kai bandome prie jo priartėti.
O kai negalime nusipirkti visko, ko mus išmokė trokšti reklama, esame pasmerkti jaustis blogai. Lūkesčiai visuomet viršija galimybes, todėl belieka kaltinti save arba aplinką ir bandyti ją keisti emigruojant. Taip užsiveria apklausoje minimas problemų trikampis: mažos pajamos – didelės kainos – emigracija.
Išsiveržti iš jo įmanoma tik atradus gyvenimo tikslą, esantį anapus vartojimo. Jei pabandytumėte prisiminti bent keletą žmonių, kurie jums atrodo panašūs į laimingus, ko gero nė vienas iš jų savo gyvenimo tikslu nepasirinko didesnės minimalios algos ir naujos kartos „iPhone“ turėjimo. Laimės kibirkštys suspindi akyse, kai žmogus tampa ne vartojančia, o kuriančia būtybe.
Pasaulį daro geresne vieta svajotojai ir kūrėjai, o ne buhalteriai. Senosios kartos tarpumiškių dzūkų darbo etika, kai Rūpintojėlis drožiamas ar tvoros kuolas tašomas galvojant ne apie užmokestį, o apie pasigėrėjimą savo kūriniu, atgimsta šiuolaikinių entuziastų santykyje su pasauliu.
Vilniečiams, nesugebantiems susitarti dėl Lukiškių aikštės memorialo, vertėtų išgirsti pasakojimą, kaip Merkinės žmonės susitarė įamžinti šiame mieste mirusio karaliaus Vladislovo Vazos IV atminimą. Užuot ginčijęsi, kur ir kokį paminklą statyti, Merkinės krašto muziejuje dirbantys jauni entuziastai Mindaugas Černiauskas ir Žygimantas Buržinskas susirado jų sumanymui pritarusį skulptorių Dalių Dregvą, kuris sukūrė biusto maketą ir apsiėmė jį pagaminti už savikainą – 5 000 eurų. Užuot beldęsi į pinigų amžinai stokojančios Varėnos rajono savivaldybės ar vyriausybės duris, merkiniškiai tiesiog surengė rinkliavą ir, besibaigiant 2017 m., paskelbė jau sukaupę tuos pinigus.
Todėl tikiu, kad šių metų gegužės 20 d., minint 370-ąsias karaliaus Vazos mirties metines, bronzinis biustas jau bus atidengtas. Savivaldybės vadovai, pamatę tokį merkiniškių veiklumą, pažadėjo prisidėti sutvarkydami skverą, kuriame stovės paminklas.
Lietuvos valstybės šimtmetis mus užklupo praradusius sugebėjimą svajoti apie kažką didingesnio, negu algos ir kainų santykis. Jis suteikia progą ne tik prabėgti visų iš viršaus nuleistų oficialių sukakties paminėjimo renginių maratoną, bet ir sustojus pamąstyti, kad šitą šalį prieš 100 metų sukūrė nesavanaudžiai entuziastai: kunigai, tikėję, kad dirba Dievui ir tėvynei, gydytojai, neužmiršę Hipokrato priesaikos, savanoriai suplyšusiais batais ir surankiotais iš pakampių šautuvais. Tokie pat skirtingi, kartais nesugebantys susitarti tarpusavyje, klystantys ir taisantys savo klaidas, kaip ir mes, tik savo gyvenimo tikslu pasirinkę ką nors prasmingesnio už vartojimą.