Antradienį į baigiamąjį akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ koncertą sostinės Lukiškių aikštėje susirinkę žmonės tikrai žinos, ko nori: į Vilnių suvažiavę valstybių vadovai privalo nedelsdami pakviesti Ukrainą tapti visateise NATO nare. Tikriausiai ir aš ten būsiu, nes visiškai pritariu šiam kilniam troškimui. Nors net ir patys ukrainiečiai gal net geriau už mus supranta, kad jam dabar nelemta išsipildyti. Bet mes juk pripratę, kad mūsų dievinami didvyriai, perskridę Atlantą, privalo išsitaškyti į Soldino miško pušis. Nusivylimas tūno kiekvieno tikro lietuvio sieloje ir telaukia dar vieno patvirtinimo, kad mus ir vėl išdavė bei nuvylė. Šį kartą – ne mus pačius, bet mūsų mylimiausią sesę Ukrainą.
Likus mėnesiui iki Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo aš dar rimtai abejojau, ar banalėjanti mūsų viešoji erdvė neapsiribos nuomonių formuotojų pasibėdojimais, kaip valdžia drįso jiems rekomenduoti renginio dienomis išsinešdinti iš sostinės, paslėpė nuo svečių senus „Škoda“ troleibusus, ir sovietinių anekdotų perdirbiniais apie žolės dažymą. Žiniasklaida maitins mūsų smalsumą žiniomis, kiek kainavo lėkštės ir šakutės, kurioms lemta atsidurti ant svarbiausių pasaulio politikų pietų stalo. Apačioms juk tai gerokai svarbiau už kažkokius politinius sprendimus.
Ten pat kalbėjęs profesorius Vytautas Landsbergis politikų viltį, kad Ukraina „kur nors“ bus priimta po karo, pavadino tuščiomis kalbomis. „Kada bus tas „po karo“? Niekada“, – skaudžiai gėlė politikos veteranas.
Nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška feisbuke ragino dekonstruoti dogmas, kodėl tebekariaujanti su Rusija Ukraina negalėtų jau dabar būti pakviesta prisijungti prie NATO. Ir neužmiršo apkaltinti Vakarų politikų „žemiausios kartelės kompromisų“ siekimu ir, žinoma, tradiciškai – silpnumu.
Diskusiją pratęsė Andrius Užkalnis, pasidžiaugęs, kad Gedimino mieste, „kur ant kalno prie Vilnelės staugė geležinis vilkas, pagaliau bus įvykdyta to sapno užduotis ir misija.“ Ir tik prezidentas Gitanas Nausėda drįso nuleisti lūkesčių kartelę, tvirtindamas, esą Ukrainos priėmimas į NATO, kol karas dar nepasibaigęs, „turbūt reikštų Trečiąjį pasaulinį karą.“
Po tokių politikos sunkiasvorių pasirodymo turėtų pragysti visas nusivylusiųjų silpnaisiais Vakarais lietuvių choras: ir vėl išdavė kovojančius ukrainiečius, kaip mus XX a. buvo palikę kautis ir žūti vienui vienus. O jeigu taip, tai kas galėtų garantuoti, kad ir NATO įsipareigojimai ginti kiekvieną teritorijos colį neliks vien gražiu pažadu, vos tik Vladimiras Putinas pamojuos branduoliniu ginklu?
Ar tai reiškia, kad siūlau nebyliai susitaikyti su visais kompromisais ir džiaugtis pačiu faktu, jog į Vilnių atvažiuoja tiek gražių ponų, kurie mus pasotins abstrakčiais pažadais? Jokiu būdu. Privalome siekti to, kas šiandien dar atrodo neįmanoma, mojuoti Ukrainos vėliavomis ir kiekviename žingsnyje priminti Vakarų lyderiams, kad už kelių dešimčių kilometrų nuo jų susitikimo vietos prasideda Blogio imperijos valdos. O mūsų broliai ukrainiečiai lieja kraują už mūsų laisvę ir ramybę tuo metu, kai NATO viršūnės grožisi nesubombarduoto Vilniaus senamiesčio vaizdais.
Labiau už griežtesnes NATO valstybių vadovų pranešimo spaudai formuluotes Ukrainai šiandien reikia ginklų – visko, ką grėsmingiausio turi Vakarų šalys. Ne metų pabaigoje ar 2024 m., o būtent dabar, kai ukrainiečių pėstininkai taikosi pralaužti jų žemėje įsirausiusių ir įsibetonavusių okupantų pozicijas bei savo krauju perka kiekvieną išvaduotą gyvenvietę, kiekvieną kvadratinį metrą Zaporižios srityje, po Antonivkos tilto griuvėsiais ir prie Bachmuto. Daugiau tankų, pėstininkų kovos mašinų, artilerijos, priešlėktuvinės gynybos įrenginių, toliau skrendančios salvinės ugnies sistemų raketos ir labiausiai „tik nereikia eskalacijos“ frazę įsikandusių politikų vengiami perduoti Ukrainai lėktuvai „F-16“ fronte būtini šiandien, o ne tada, kai Rusijos armija jau bus išvyta iš Krymo.
