Skaitytojai viską prisimena, todėl neapsimesiu neturėjęs naivių vilčių, kad antroji Gitano Nausėdos kadencija Lietuvos Respublikos Prezidento poste bus kitokia. Jam nebereikės galvoti apie perrinkimą, kasdien rūpintis savo reitingu, tarsi lepiu kambariniu augalu, kuris veši tik laistomas konservatorių krauju. Juk trečios Prezidento kadencijos mūsų šalies Konstitucija nenumato, tai kam eikvoti jėgas spardant į sėdmenis kadenciją baigiančiai Vyriausybei?
Dar nė neprisiekęs antrai kadencijai Nausėda Antrasis visa galva pasinėrė į drumzlinus vidaus politikos vandenis ir tapo svarbiausiu Seimo rinkimų kampanijos žaidėju, bandančiu sukirsti stebėtinai gerai Europos Parlamento rinkimuose pasirodžiusią TS-LKD ir iš anksto viešai gėrėdamasis būsima socialdemokratų Vyriausybe.
Nutiko kaip tik priešingai – dar nė neprisiekęs antrai kadencijai Nausėda Antrasis visa galva pasinėrė į drumzlinus vidaus politikos vandenis ir tapo svarbiausiu Seimo rinkimų kampanijos žaidėju, bandančiu sukirsti stebėtinai gerai Europos Parlamento rinkimuose pasirodžiusią Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) ir iš anksto viešai gėrėdamasis būsima socialdemokratų Vyriausybe.
Apie svarbiausią tokio aktyvumo priežastį G. Nausėda pats yra užsiminęs, sakydamas, kad baigęs antrąją kadenciją Prezidento poste neketina pasitraukti iš politikos ir galbūt galėtų vadovauti kokiai nors partijai. „Kokia nors“ yra tik viena, nes viešai deklaruodamas savo pažiūras G. Nausėda dažniausiai mini socialdemokratus, nepaisydamas labai tolimo kairiajai ideologijai savo požiūrio į vienalyčių šeimų teises ir populistinei dešinei būdingos retorikos apie tradicinę šeimą.
Abiem dvi kadencijas baigusiems Lietuvos Respublikos Prezidentams – Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei – aukščiausias valstybės vadovo postas tapo politinės karjeros pabaiga. Toliau liko tik grožėtis per dešimtmetį nuveiktais darbais, rašyti memuarus, vadovauti labdaros fondams ir iš moralinio autoriteto aukštumų retkarčiais pasisakyti apie šių dienų problemas. Rolandas Paksas iš Prezidento pareigų buvo pašalintas per apkaltą, todėl negalėjo užimti jokių kitų pareigų, kuriose reikia prisiekti Lietuvai. Ir tik vienintelis Algirdas Mykolas Brazauskas, baigęs vieną Prezidento kadenciją ir atsisakęs būti perrinktas, vėliau grįžo į politiką vadovauti Lietuvos socialdemokratų (LSDP) Vyriausybei.
Apie tai, kad G. Nausėda sieks tapti naujuoju Algirdu Mykolu Brazausku, rašiau dar kovo pradžioje, kai tik LSDP nusprendė remti jo kandidatūrą Prezidento rinkimuose. Dabar šio suokalbio kontūrai dar labiau išryškėjo, tik vargu, ar kas tikėjosi tokio atviro G. Nausėdos dalyvavimo Seimo rinkimų kampanijoje. Ir tai nėra grįsta tik gandais, nes dažniausiai pats Prezidentas prasitaria apie savo troškimą likusią kadencijos dalį dirbti su LSDP Vyriausybe, kuriai vadovauti pats jau parinko Viliją Blinkevičiūtę, o jei ši nesutiks, tai bet kurį kitą klusnų Prezidentūros valiai socialdemokratą. O jau paskui, baigęs antrąją kadenciją, pats galės nužengti iš aukštybių vadovauti įsitvirtinusiai valdžioje partijai bei užimti premjero pareigas, kaip kadaise tai padarė A. M. Brazauskas. Juk ne atsitiktinai būtent dabar nacionalinės politikos vėjų kryptis puikiai jaučiantis Kauno meras užsimanė statyti paminklą paskutiniam Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui ir pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentui.
Skandalų ir netikėtai paaiškėjusių konservatorių klaidų iki rudens bus daugiau, bet svarbiausia, kad rinkėjams TS-LKD atrodytų kaip beviltiškai į smulkias rietenas su Prezidentūra dėl valdžios galių ir postų įklimpusi partija.
Toks planas turi vieną trūkumą, kad Lietuvos rinkėjai ne visuomet elgiasi prognozuojamai. Štai per Europos Parlamento rinkimus ėmė ir nubalsavo už TS-LKD, o ne už apklausose pirmavusią LSDP. Kad tokia staigmena nenutiktų ir per Seimo rinkimus, likusį iki jų laiką Prezidentūrai teks pasistengti. Taip staiga į žiniasklaidą nuteka bet kam neprieinamas privataus lėktuvo keleivių sąrašas su populiarios konservatorių ministrės pavarde. Skandalų ir netikėtai paaiškėjusių konservatorių klaidų iki rudens bus daugiau, bet svarbiausia, kad rinkėjams TS-LKD atrodytų kaip beviltiškai į smulkias rietenas su Prezidentūra dėl valdžios galių ir postų įklimpusi partija.
Kol kitos Europos Sąjungos šalys stengiasi išsirūpinti kuo svarbesnį postą būsimojoje Europos Komisijoje, Lietuvos Prezidentui svarbiausia jokiu būdu neleisti tapti eurokomisaru Gabrieliui Landsbergiui. Nes G. Nausėdai mažiausiai reikia, kad po 5 metų, kai jis baigs antrą kadenciją ir ims vadovauti LSDP Vyriausybei, iš Europos Komisijos grįžtų patirties įgavęs ir dar jaunas oponentas. Geriau prakišti į Komisiją kažką pilką, nuobodų, nepavojingą ir neturintį didelių ambicijų, panašesnį į valdininką, o ne politiką.
Artimiausiomis dienomis, o gal ir savaitėmis Vyriausybės, Seimo daugumos ir Prezidentūros rankų lenkimo varžybos dėl Lietuvos atstovo, deleguojamo į Europos Komisiją, bus gerokai įdomesnės už ministrų pasikeitimus įgaliojimus grąžinančioje Ingridos Šimonytės Vyriausybėje. Dėl šių premjerė dar gali susitarti su G. Nausėda, nes abiem pakankamai aišku, kad joks politikos genijus per kelis mėnesius iš esmės nepakeis švietimo sistemos ar žemės ūkio, bet pridaryti skandalingų klaidų tikrai gali. O Prezidentui svarbu ne tie pokyčiai, bet tik dar viena proga kritiškai atsiliepti apie nepopuliarios Vyriausybės veiklą.
Kol TS-LKD kariaus su Prezidentu, socialdemokratams nereikia jokios rinkimų agitacijos, užtenka tik retkarčiais ne pernelyg aktyviai priminti apie savo egzistavimą. Nes tokia nuobodi, neturinti nei ryškių asmenybių, nei aiškios reformų programos politinė jėga geriausiai atitinka rinkėjų lūkesčius, kad valstybė netrukdytų jiems gyventi ir neįkyrėtų staigmenomis.
Kol TS-LKD kariaus su Prezidentu, socialdemokratams nereikia jokios rinkimų agitacijos, užtenka tik retkarčiais ne pernelyg aktyviai priminti apie savo egzistavimą. Nes tokia nuobodi, neturinti nei ryškių asmenybių, nei aiškios reformų programos politinė jėga geriausiai atitinka rinkėjų lūkesčius, kad valstybė netrukdytų jiems gyventi ir neįkyrėtų staigmenomis. Po pandemijos, migrantų ir energetikos krizės, karo, infliacijos šuolių ir žlugusios mokesčių reformos geidžiamiausia yra tokia šalies valdžia, kuri savo nuobodumu suteiktų stabilumo iliuziją.
Nesiekianti lyderystės užsienio politikoje ir palikusi ramybėje savo piliečius Vyriausybė gali būti tokia populiari, kad du trečdaliai lietuvių netgi nežinotų naujų ministrų pavardžių ir neatpažintų iš veido. Svarbiausia, kad dešra, alus ir elektra rytoj kainuotų tiek pat, kiek kainavo vakar, algos ir pensijos po truputį didėtų tiek, kiek auga ekonomika, nesikeistų mokesčiai ir teisės aktai, o vagiantys valdininkai tai darytų atsargiai ir netaptų skandalų personažais. Šių dienų Lietuvos politinėje sistemoje būtent LSDP yra tikrieji konservatoriai, sugebėdavę užtikrinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį turtus susikrovusiai buvusiai sovietinei nomenklatūrai ir jos sukurtų verslų paveldėtojams stabilumą bei ramybę. O konservatoriais pasivadinusi TS-LKD vis veržėsi kažką keisti, reformuoti ir pramušti daugiau galimybių jauniems didmiesčių startuoliams bei kitiems veržliai augantiems verslams.
G. Nausėdos ir socialdemokratų valdoma Lietuva bus labai nuobodi vieta gyventi, bet kurį laiką pasotins mūsų alkį ramybei bei stabilumui. Rinkėjams tai kažkada nusibos, o politinių simpatijų švytuoklė vėl pakryps žadančiųjų veržlias permainas naudai.