Laikrodžiai tiksi, kalendoriaus lapai krinta vienas po kito, tarsi kaitros iškamuoto juodalksnio mano pamėgtoje Snaigyno pakrantėje. O rinkėjai lyg tyčia nieko nenori klausytis apie politiką – siaučia vasaros festivaliuose, pyksta dėl šaltibarščių kainų pajūryje, dalijasi socialiniuose tinkluose grybų patiekalais, bet ne partijų rinkimų programomis.
Būsimieji vienmandatininkai, kuriems pasidalijus apygardas teko kaimiški rajonai, bent jau žino, ką privalo veikti. Sudalyvaus visose bendruomenių šventėse, Oninėse ir Žolinėse, padainuos su kaimo kapelomis, pašokdins strazdanotas kaimietukes ir tikėsis, kad rinkimų dieną šios dar prisimins ne tik įmitusius jų veidus, bet ir pavardes. Ne tik prakaituotus delnus bei brangių kvepalų kvapą, bet ir partijos pavadinimą.
Gal neišrinktiems politikams taip pat reikia kažkokių pusiaukelės namų, kuriuose jie galėtų praleisti pusmetį po rinkimų? Išmoktų prekybos centre, lydimi socialinių darbuotojų, rinktis atpigintas prekes, be padėjėjų pagalbos orientuotis aplinkoje ir nekaišioti praeiviams lankstinukų su savo atvaizdu.
Tokia aktyvios politinės veiklos imitacija pirmiausia reikalinga patiems politikams, kad mažiau liktų laiko kankinti save košmarais, ką teks veikti vėlyvą rudenį, kai Seimo rūmuose jau posėdžiaus kiti liaudies numylėtiniai, o jiems patiems, gavusiems paskutinę išmoką ir pridavusiems raktus nuo kabinetų, teks išeiti į nesvetingą pasaulį. Tarsi kaliniams, per ilgą laisvės atėmimo bausmės laiką praradusiems socialinius įgūdžius. Tai gal neišrinktiems politikams taip pat reikia kažkokių pusiaukelės namų, kuriuose jie galėtų praleisti pusmetį po rinkimų? Išmoktų prekybos centre, lydimi socialinių darbuotojų, rinktis atpigintas prekes, be padėjėjų pagalbos orientuotis aplinkoje ir nekaišioti praeiviams lankstinukų su savo atvaizdu.
Sunkiausia bus susitaikyti su jausmu, kad Lietuva tarsi santuoką nutraukusi buvusi sutuoktinė visai nesigaili pasirinkusi kitą – jaunesnį, įžūlesnį, iškalbingesnį. Nepasiduoti pagiežai, nelinkėti jai neišvengiamos pražūties. Nesistengti kiekvieno pokalbio su mažai pažįstamais žmonėmis apie orą ir buities aktualijas pakreipti, kad nedėkingoji dar supras, ko neteko. O jei drauge nugyventos dvi ar trys kadencijos, užaugintas ne vienas įstatymo projektas, išgyventa pandemija, migrantų krizė, infliacija ir karo sukeltas šokas? Kaip ją dabar palikti su tuo nepatikimu ir jokios krizių valdymo patirties neturinčiu varžovu – toks juk išduos ir paliks sunkiausią akimirką.
Ketveri metai opozicijoje nėra taip blogai, jei tik jūs asmeniškai patenkate į Seimą. Jokios atsakomybės, tereikia retkarčiais priminti apie save pakritikuojant valdančiosios daugumos sprendimus ir mėgautis privilegijomis.
Net ir visai beviltiškas vienmandates apygardas gavusiems kandidatams lieka viltis, kad į Seimą bus išrinkti pagal partijos sąrašą. Tik čia varžytis teks ne su ideologiniais priešais, bet su bendražygiais. Todėl rinkiminiais metais tos partijos, kurioms rinkėjų apklausos žada jei ne pergalę rinkimuose, tai bent patekimą tarp tų, kas dalysis daugiamandatės apygardos mandatus, tampa visai nepanašios į drauge tikslo siekiančias bendražygių komandas. Nes ketveri metai opozicijoje nėra taip blogai, jei tik jūs asmeniškai patenkate į Seimą. Jokios atsakomybės, tereikia retkarčiais priminti apie save pakritikuojant valdančiosios daugumos sprendimus ir mėgautis privilegijomis, kiek jų dar liks po Andriaus Tapino siautėjimo.
Pakanka pasidomėti, kiek pastangų išeikvojo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų politikai savo sąrašo reitingavimui, išdidžiai pavadintam „demokratijos švente“. O jam pasibaigus, iškovojusieji vietas sąrašo viršuje taip atsipūtė, tarsi Seimo rinkimai tebūtų nereikšmingas formalumas. Dar rūstesnės grumtynės po kilimu vyksta tose partijose, kurios nerengia savo „demokratijos švenčių“, bet sąrašo vietas dalijasi uždaresniais būdais.
Santykinai sėkmingas Remigijaus Žemaitaičio dalyvavimas Prezidento rinkimuose ir jo „Nemuno aušros“ skrydis į partijų reitingų trečią vietą verčia spėlioti, ar būtent ši partija „iššaus“ per Seimo rinkimus ir taps politiniu liftu būriui naujų politikų bei suskubusių į jį įšokti Seimo senbuvių. Tokiais naujaisiais gelbėtojais kažkada jau buvo Arūno Valinsko popžvaigždžių rinktinė „Tautos pažanga“, Neringos Venckienės „Drąsos kelias“ ir net visai sisteminė Laisvės partija. Nors pastarosios neprognozuotai sėkmingą pasirodymą 2020 m. Seimo ir 2024 m. Europos Parlamento rinkimuose galima paaiškinti ir apklausų reprezentatyvumo trūkumais, kai jauni politiškai aktyvūs miestiečiai nepatenka į tyrėjų akiratį.
R. Žemaitaičio fenomenas iki rinkimų gali dar labiau sustiprėti, bet gali ir išsisklaidyti, nes tarpas tarp Prezidento ir Seimo rinkimų bus pernelyg ilgas, kad akvariumo žuvelės atmintį turintys rinkėjai jį dar prisimintų. O rudenį dėl jų dėmesio teks varžytis su gausiu būriu kitų populistų, kurie kaip tik dabar buriasi į koalicijas arba bando išgarsėti savavališkai kabindami Vilniuje atminimo lentą ryšiais su naciais susitepusiam veikėjui. Viktoro Uspaskicho sugrįžimas į politiką, Ramūno Karbauskio pastangos radikalizuoti savo partiją ir bet koks šviežias skandalas, suorganizuotas prieš pat rinkimus, gali iš esmės pakeisti protesto elektorato pasirinkimą.
Dabar nė neįsivaizduoju, kas galėtų sužlugdyti Prezidentūros planą atvesti į valdžią socialdemokratus. Vis dėlto neatsakytų klausimų dar lieka. Svarbiausias iš jų: ar Lietuvos socialdemokratų partijai užteks pasikviesti į koaliciją Sauliaus Skvernelio demokratus „Vardan Lietuvos“, ar prireiks rankiotis balsus iš ne tokių patikimų partnerių.
Skirtingai nuo pasistumdymų politinio spektro pakraščiuose, sisteminių partijų rinkėjai elgiasi kur kas labiau prognozuojamai. Todėl dabar nė neįsivaizduoju, kas galėtų sužlugdyti Prezidentūros planą atvesti į valdžią socialdemokratus.
Vis dėlto neatsakytų klausimų dar lieka. Svarbiausias iš jų: ar Lietuvos socialdemokratų partijai užteks pasikviesti į koaliciją Sauliaus Skvernelio demokratus „Vardan Lietuvos“, ar prireiks rankiotis balsus iš ne tokių patikimų partnerių. O gal net kviestis į talką kažką iš dabartinės valdančiosios daugumos, kad tik nereikėtų rizikuoti sudarant sandėrius su abejotinos reputacijos politikais, kurių problemos vėliau kels grėsmę naujos Vyriausybės stabilumui.