Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Niekas mums nenurodinės

Artėjant trečiosioms karo Ukrainoje metinėms mūsų nuotaikos panašėja į buvusias pirmosiomis jo dienomis ir savaitėmis. Kai ukrainiečiai sustabdė Rusijos tankų kolonas vos ne plikomis rankomis, o Vakarų sąjungininkai skaičiavo, per kiek dienų bus užimtas Kyjivas. Tada kartojome, kad būsime kartu su Ukraina iki pergalės, tai kodėl reikėtų prarasti viltį būtent dabar?

Kai jaučiuosi sutrikęs, einu pasitarti su Emilija. Ir net žmona dėl to labai nepyksta, nes žino, kad manoji Emilija – ne linksmiausia kaimynė, o Vainežerio parke klūpanti grafaitės Emilijos Platerytės skulptūra, sukurta kauniečio Evaldo Pauzos. Buvusiuose Justinavo dvaro rūmuose nuo žaizdų mirusiai 1831 m. sukilimo dalyvei ginti laisvę buvo svarbiau, negu sudaryti gerą sandėrį su blogiu, net tada, kai pergalė neatrodė įmanoma.

Sandėrių sudarinėtojai niekada nesupras Abiejų Tautų Respublikos ir senosios Europos garbės paveldėtojų – laisvų Baltijos ir Šiaurės šalių, Lenkijos ir Ukrainos žmonių. Naujojo pasaulio vertelga, patikėjęs Dievo jam patikėta misija, kai žudiko kulka kliudė tik ausį, bet neištaškė smegenų likučių, ir Leningrado tarpuvarčių kišenvagis, KGB mokykloje išlavintas meluoti nemirksėdamas, geriau supranta vienas kitą. Bet yra bejėgiai prieš tą kibirkštį šviesos, kuri 1991-ųjų sausio 13-osios naktį lietuviams suteikė drąsos stovėti prieš tankus, o 2022-aisiais ukrainiečiams siųsti rusų karo laivą visiems žinoma kryptimi.

Šiandien pasaulis atrodo labai niūriai, bet dar bus keiksmų ir bejėgio trepsėjimo kojomis Baltuosiuose rūmuose bei Kremliuje, kai Ukraina ir Europa atsisakys priimti Kremliaus padiktuotas taikos sąlygas. Ramiai ir oriai, kaip prieš trejus metus, kai Volodymyras Zelenskis atmetė amerikiečių pasiūlymą evakuotis iš Kyjivo. Jie gali derėtis be mūsų ir keistis komplimentais, tarsi nusenę meilužiai, po daugelio metų susitikę tuščiame bare. Bet savo likimą mes sprendžiame patys.

Kol mes beprasmiškai eikvojame laiką gaudydami kiekvieną D. Trumpo ir jo komandos politikų komplimentą V. Putinui arba patyčias iš V. Zelenskio ir kankiname save iš to kylančiomis emocijomis, mūsų ateitis gerokai labiau priklauso nuo rinkimų Vokietijoje rezultatų. Manau, kad Friedricho Merzo tapimas Vokietijos kancleriu bus geriausia, kas gali nutikti Europai ir Lietuvai šiuo sudėtingu laikotarpiu. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai ilgai baiminosi Vokietijos karinės galios prisikėlimo, todėl stengėsi įdiegti vokiečių visuomenei ne tik kolektyvinę kaltę už realius nacių nusikaltimus, bet ir pacifizmo ideologiją. Šiandien didžiausia Europos ekonomika jau yra pasirengusi tapti realia karine galia ir prisiimti atsakomybę už regiono saugumą.

Pagal Kylio instituto skaičiavimus, 2022 – 2024 m. Europa suteikė daugiau karinės ir humanitarinės paramos Ukrainai negu Jungtinės Amerikos Valstijos. Europa skyrė 70 mlrd. eurų finansinės ir humanitarinės pagalbos, bei 62 mlrd. karinės paramos, o JAV – atitinkamai 50 mlrd. bei 64 mlrd. O tai reiškia, kad D. Trumpas, patikėjęs susigalvotais skaičiais, smarkiai pervertina savo galimybes įtikinti Ukrainą priimti Kremliaus padiktuotas taikos sąlygas, grasindamas visiškai nutraukti JAV pagalbą. Europiečiams tektų susimesti daugiau, bet išlaidos nė neprilygtų tam, ką išleidžiame visokiems tvarumo ir įtraukties projektams.

Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen, trečiadienį pranešdama, kad jos šalis per ateinančius dvejus metus gynybos išlaidoms papildomai skirs 6,7 mlrd. eurų, ko gero tiksliausiai išsakė europiečių nuotaikas: „Danija nėra vienintelė šalis, kuri pradeda ginkluotis. To imasi visa Europa. Nes niekas mums nenurodinės, ką daryti ir ko nedaryti. Šiuo metu tokį naują ir stiprų ryžtą jaučiu visoje Europoje. Ir tikiu, kad Europos stiprybė kyla iš jos pačios. Iš mūsų vertybių“.

Prieš savaitę rašiau, kad Amerika mums nieko neskolinga, ir neketinu išsižadėti savo žodžių. Tačiau tai nereiškia, kad amerikiečiams nereikia sąjungininkų. Jeigu D. Trumpas iš tikrųjų ruošiasi didžiajai kovai dėl dominavimo pasaulyje prieš Kiniją, tai kažkas turėtų jam pasakyti blogą žinią, jog pradėjęs nuo artimiausių kaimynų gąsdinimo importo muitais ir baigdamas V. Zelenskio įžeidinėjimu, naujų draugų neįgijo. V. Putinas gal ir turi didžiausią parūdijusių branduolinių raketų arsenalą, bet D. Trumpo gražiai paprašytas į Pekiną jų nenutaikys. O jeigu branduolinio žmonijos susinaikinimo Baltieji rūmai neplanuoja, tai muitų, prekybos ir sankcijų kare nugalėtoją lems Europos Sąjungos pasirinkimas. Kuo daugiau antausių iš nesitvardančio dėdulės Donaldo bus patyrę europiečiai, tuo didesnė jiems bus pagunda lemiamu momentu jam visa tai priminti.

Abu vienas kitam gražūs vyrai, šeimininkaujantys Kremliuje ir Baltuosiuose rūmuose, yra panašaus amžiaus, kaip XX a. devintajame dešimtmetyje vienas po kito laidoti TSKP CK generaliniai sekretoriai. Pats palaidojau nemažai savo giminės senolių, todėl galiu jums paliudyti, kad tokiame amžiuje žmogus vieną dieną dar gali atrodyti žvalus ir energingas, o kitą neatpažinti savo anūkų. Kai D. Trumpas socialiniuose tinkluose skubina V. Zelenskį, kad šis „verčiau veiktų greitai, kitaip liks be šalies“, iš tikrųjų išsiduoda, kad pats turi labai ribotą laiką išpildyti pažadą savo rinkėjams sutaikyti Rusiją ir Ukrainą „per 24 valandas“ ar „per 100 dienų“. Skubėti reikia tik jam ir Rusijai, kurios ekonomika traška per siūles po „specialiosios karinės operacijos“ našta, o vienakojai kareiviai, genami į ukrainiečių apkasus, automobilius keičia asilais.

Per trejus metus Ukraina išmoko kliautis savo jėgomis, nes JAV ir Europos šalių pagalba niekada jos nepasiekdavo taip greitai, kaip žadėdavo Kyjive apsilankę politikai. Pirmiausia – pasigaminti tiek ir tokių dronų, kurie leidžia ne tik veiksmingai stabdyti priešo pėstininkų veržimasi, bet ir naikinti karinius bei energetikos objektus Rusijos gilumoje. Ir beveik sunaikinti Rusijos Juodosios jūros laivyną. O europiečiai išmoko sutrumpinti sprendimų priėmimo laiką, kad nepaskęstų begalinėse diskusijose, kai reikalinga valia veikti čia ir dabar. Lietuvos politikai, ilgą laiką sugebėję tik kaltinti vieni kitus, šią savaitę susirinko Prezidentūroje ir vieningai pritarė išlaidų gynybai didinimui. Dalyvavo ne tik premjeras ir Seimo pirmininkas, valstiečių, liberalų ir konservatorių atstovai, bet net ir LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Nebuvo tik Remigijaus Žemaitaičio, bet toks bėgimas nuo atsakomybės už valstybės likimą – ne tiek Lietuvos, kiek jo paties problema.