Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Pasaulio pabaigos šauktiniai trokšta ramybės

„Dabar ne laikas atsipalaiduoti“, – kartojo mums visos valdžios nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Per blokadą ir pučą Maskvoje, kai skubėjome įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, per Rusijos ir Pasaulinę finansų krizę bei tarp jų.

O kai prasidėjo „Covid-19“ pandemija, migrantų antplūdis ir karai Ukrainoje bei Izraelyje, tai vien po rytinio naujienų portalų antraščių perskaitymo visą dieną turėtumėte jaustis kaip ką tik mobilizuotas pasaulio pabaigos šauktinis.

Iki mano autobuso dar buvo likę pusantros valandos, o šaltas rudeninis lietus ir vakaro prieblanda visai neskatino bergždžiai slampinėti po nepažįstamą miestelį.

Todėl nuslinkau į vietinį barą, kuriame bent jau buvo sausa ir šilta. Įraudusi šeimininkė padarė didelį puodelį silpnos bet karštos kavos ir mikrobangų krosnelėje pašildė nuo dienos pietų užsilikusį gyslotos mėsos gabalą.

Be manęs, įsitaisiusio prie veidrodžiu virtusio lango į tamsią gatvę, bare vakarojo dar vienas, ne daugiau kaip dešimtmečiu jaunesnis vyras, įmerkęs šviesiai rudus ūsus į tamsų alų ir prašydavęs iš naujo pripildyti bokalą, kai tik šis ištuštėdavo.

Šeimininkė neabejotinai jį pažinojo, todėl tyčia perjungė tarp butelių jaukiai įstatytą televizorių iš sporto kanalo į vakaro žinias. Svečias iš pradžių bandė protestuoti ir net pagrasino eiti namo, bet susilaikė už bokalo, o paskui pamažu ėmė sekti ir garsiai komentuoti naujienų pranešimus: tęsiasi mūšiai Gazoje, JAV Kongresas neduoda pinigų Ukrainai, sankcijos Rusijai neveikia, mokesčiai neišvengiamai didės, jei ne dabar, tai po Seimo rinkimų.

Vyras lėtai užsivertė alaus likučius ir per ištuštinto bokalo stiklą žiūrėdamas į susiliejusias televizoriaus ekrano šviesas kreipėsi lyg į baro šeimininkę, lyg į mane: „Bet tai tu man pasakyk, kada man gyventi? Jeigu pasaulis va taip eina na... Iš proto. O aš tik noriu ramybės. Žinai, tokios, kad po mėnesio ir po metų alga būtų ne mažesnė, o už ją išeitų tiek pat – bokalas į bokalą. Ir už elektrą, vandenį užsimokėt. Aš nenoriu daugiau, bet kaip dabar. Ir dyzelio litras kainuotų tiek pat, ir kilogramas kokių priperstų miltų ar dešimt kiaušinių. Kad žinočiau, kaip gyvensim po metų, galėčiau susiplanuot ir ramiai miegoti apsikabinęs žmoną, o ne čia sėdėt, kaip koks bomžas, ir šūkaut, kur ritasi pasaulis. Pasakyk tu jiems ten, parašyk, juk tu žurnalistas, ane? Parašyk, kad paprastas žmogus, va aš, pavyzdžiui, bet ir visi kiti, nori tik ramybės. Kas pažadės, kad nieko nedarys, nieko bent 10 metų nekeis, už tą ir balsuosiu. O šitiems – vooo (iškėlė vidurinį pirštą). Taip ir parašyk.“

Atsiskaičiau palikdamas arbatpinigių už šilumą ir pačią svarbiausią žinią, dėl kurios mūsų politinės partijos užsakinėja brangias gyventojų apklausas, bet vis tiek negauna teisingų atsakymų arba nenori jų girdėti. Išėjau į tamsą ir lietų išsišiepęs ir laimingas. Štai ji – tikroji laimės formulė.

Lietuviams nereikia nei politikų žadamo žaliosios ekonomikos proveržio, nei galimybės užversti sparčiai nuvertėjančiais europiniais pinigais prioritetinėmis valdžios paskelbtas sritis, nei neva teisingesnės mokesčių sistemos.

Reikia tik ramybės ir stabilumo. Reikia garantijų, kad nebus jokių permainų ir niekas nesikėsins išbalansuoti jų kasdienio gyvenimo tvarkos. Štai kur yra tikrojo lietuviško konservatizmo esmė. Juk mes tokie buvome per amžius. Vos tik kelis dešimtmečius niekas mūsų nežudo ir netremia, nesugriauna mūsų namų ir botagu nevaro nusilenkti svetimam carui ar statyti komunizmo, mes kaipmat atkuntam. Keli dešimtmečiai kantraus darbo ir Lietuva virsta tinkama gyventi vieta. Tik tų ramybės laikotarpių per visą mūsų istoriją labai jau retai pasitaikė.

Dabar pasaulis vėl, atrodo, tvirtai apsisprendė pabandyti susinaikinti. Dviejų XX amžiaus pasaulinių karų neužteko – mums būtinai reikia trečio. Visi, išskyrus suvaikėjusią Kremliaus žiurkę ir kelias gaujas fanatikų skirtinguose planetos pakraščiuose, suprantame, kad tai geruoju nesibaigs, bet nieko negalime pakeisti.

Europos Sąjungai rankas surišo senas geras Abiejų Tautų Respublikos laikų „liberum veto“, kuriuo piktnaudžiauja jau ne vien Viktoras Orbanas. O pribaigs pasaulio galimybes priešintis bręstančiam blogiui 2024-ųjų pabaigoje į Baltuosius rūmus sugrįšiantis sociopatas oranžiniu veidu. Tada jau būsim tarsi Larso von Triero „Melancholijos“ finalinės scenos veikėjai, stebėję, kaip danguje didėja neišvengiamai su Žeme susidursianti ir viską sunaikinsianti svetima planeta.

Dar galime kuo ilgiau išlaikyti normalaus gyvenimo iliuziją, pasimėgauti tyla prieš pražūtingą audrą. Papuošti gražiausią Kalėdų eglę, pasigaminti visus mėgstamus patiekalus, išpildyti vaikų svajones. Juk jiems vis tiek neteks užaugti. O jei ir pavyks nepražūti po Lietuvos ir Vakarų civilizacijos griuvėsiais, tai pasaulis gali būti toks, jog gailėsis, kad išgyveno. Tegul groja „Titaniko“ orkestras, nepykite ant tų, kurie nori švęsti. Juk tiek mažai laiko beliko.

„Palinkėkite vieni kitiems ramybės“, – sako kunigas šv. Mišių metu. Kol buvau jaunas, o pasaulis mėgavosi liberaliosios demokratijos triumfu po Sovietų Sąjungos žlugimo, kartais nusistebėdavau, kodėl Bažnyčia taip sureikšmina būtent ramybę. Juk galėtumėm palinkėti laimėti „Aukso puodą“ loterijoje, pagerinti olimpinį kaimynų pavydo rekordą, nugyventi 120 metų be jokių ligų ar bent jau pritraukti 100 tūkst. naujų feisbuko sekėjų.

Nes juk ramybė – tai kažkas labai nuobodaus. Kai laikas išsitęsia ir vaikai ima zyzti: „Ką man veikti?“ Kai nebegirdi vienos kitą perrėkiančių reklamų, žadančių laimę už 99 centus. Bet žinai, kad tau liko baigtinė laiko atkarpa, kuri jau įpusėjo sudegti, tarsi savaite per vėlai ant kapo uždegta Vėlinių žvakė.