„Džiaugiamės, kad švietimo sistemos darbuotojai suteikė mums visiems šitą neįkainojamą demokratijos pamoką“, – penktadienio vakarą pareiškė Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Živilė Gudlevičienė. Juk iš tiesų, peržvelgus visą Lietuvos socialinių protestų istoriją, nesimato kitos tokios visuomenės grupės, kuri panašiai kaip mokytojai sugebėtų ginti savo interesus.
Penktadienio įvykiais, kai grįžę iš mitingo prie Seimo protestuojantys mokytojai, negalėję patekti į Švietimo ir mokslo ministeriją pro duris, įlipo pro langą, veidmainiškai pasipiktino tie, kurie patys taip niekada nedrįstų pasielgti. Gali juokauti feisbuke apie pašalpai prilygstančią algą, anoniminiuose naujienų portalų komentaruose pakeiksnoti verygmečio draudimus ar pasišaipyti iš Sauliaus Skvernelio kuponų, bet išeiti į tikrą protestą – apsaugok, Viešpatie.
Dar kas nors pamanys, kad jie tokie pat atitrūkę, kaip tie keliolika Garliavos mergaitės gelbėtojų, kiekvieną mėnesį sostinės Daukanto aikštėje išvyniojančių savo plakatą „Ar dar gyva Deimantė?“. Susies su šustauskais, subotinais ir kitais puteikiais, prisijungiančiais prie kiekvieno protesto ir paverčiančiais jį politine klounada.
Ukrainoje per Maidano revoliuciją, Krymo užgrobimą ir Rusijos samdinių įsiveržimą į Donecką ir Luhanską atsirado terminas „sofos kariai“. Tai – tie socialinių tinklų aktyvistai, kurie pirmieji siūlo radikaliausius karinius sprendimus, geriausiai išmano karo taktiką ir strategiją, bet patys niekada nepakels savo užpakalių nuo sofos ir neišeis ginti agresiją patiriančios šalies.
Mūsų sofos protestuotojai drąsiausiai kritikuoja „mažiau sėkmingos Lietuvos dalies“, kaip korektiškai stengiuosi vadinti žaliavalstiečių elektoratą, išrinkto Seimo ir jo suformuotos „profesionalų“ vyriausybės sprendimus. O pamatę feisbuke sukurtą protesto renginį būtinai paspaus „Domina“, bet niekada į jį neateis. Įtariu, kad būtent jiems tas mygtukas ir buvo nupaišytas, nes anksčiau būdavo tik dvi galimybės pasižymėti: „Dalyvausiu“ arba „Nedalyvausiu“. Ar kažkas panašaus.
Neateis sofos protestuotojai ir į rinkimus, bet tik todėl, kad paskui galėtų piktintis, jog ne tuos išrinko ir išvis nebuvo už ką balsuoti, nes visos partijos vienodos, visi politikai vagys arba populistai.
Pro langą į ministeriją lipantys mokytojai neišrado nieko naujo ir nenuveikė nieko radikalaus. Jei jų protestas jums atrodo radikalus, pažiūrėkite, kaip šviesą atspindinčiomis liemenėmis vilkintys prancūzai protestuoja prieš padidintas kuro kainas arba prisiminkite Occupy judėjimo akcijas JAV ir Vakarų Europos miestuose.
Galimybė ir teisė savo nepasitenkinimą valdžios sprendimais išsakyti streikuojant ir protestuojant gatvėse yra neatsiejama liberaliosios demokratijos dalis, o ten, kur ji pradedama varžyti, labai greitai nebelieka nei žiniasklaidos laisvės, nei sąžiningų rinkimų. Net ir privatus verslas, patiriantis nuostolių dėl streikų, neskuba siūlyti kaip nors juos suvaržyti. Nes geriau jau tokie nuostoliai, negu piliečių nekontroliuojama ir todėl nuo savo visagalybės apsvaigusi valdžia, vieną rytą susapnuojanti, kad vieną iš dviejų bankų privalote parduoti.
Svarbiausias valstybės patarėjas ir jo premjeras dar nesuprato, kad streikuojantys mokytojai jau laimėjo Lietuvos žmonių simpatijas. Kuo ilgiau valdantieji laikysis įsikibę šitos švietimo ministrės, tuo didesni bus reputacijos nuostoliai.
Dabar jie jau patys įvarė save į kampą, kai bet kokia išeitis gali baigtis liūdnai. Nes paskui mokytojus reikalauti ne kosmetinių, o tikrų reformų ir deramo finansavimo išsijudins kitų viešojo sektoriaus sričių darbuotojai. Bet inigų nėra iš kur paimti, nes mokesčių sistemos pertvarka, turėjusi prieš pat rinkimus nupirkti rinkėjų palankumą, nepaliko tokios galimybės. O prancūziško modelio barikados miestų gatvėse niekaip nesiderina su skverneliška policinės valstybės vizija.