Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Po Landsbergio

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis, po pralaimėtų rinkimų nusprendęs trauktis iš politikos, paliko bendražygiams galvosūkį, kuria kryptimi pasuks ši politinė jėga.

Iš tikrųjų planas buvo kitoks – G. Landsbergis turėjo užimti Europos Komisijos nario postą ir atsitraukti nuo vadovavimo TS-LKD išeidamas į Europos politiką, o ne ankstyvą pensiją. Sutrukdė įsisenėjęs konfliktas su Prezidentu Gitanu Nausėda ir visiškas nesugebėjimas tartis bei derėtis tiek su Prezidentūra, tiek su koalicijos partneriais. Todėl Seimo rinkimų kampanija jam tapo našta, prie kurios net nesinorėjo prisiliesti, kol dar galima mėgautis užsienio reikalų ministrui tenkančiu darbo krūviu ir dėmesiu.

Be vedlio per rinkimus likę konservatoriai veikė kaip visada – kiekvienas agitavo už save, rūpinosi tik savo vienmandate apygarda, pirmumo balsais ir vieta sąraše. Vieningos komandos dvasia jau buvo išgaravusi gerokai anksčiau. Tokiomis aplinkybėmis antroji vieta daugiamandatėje apygardoje buvo netgi daugiau negu vertėjo tikėtis. Ištikimiausi rinkėjai gūžčiojo pečiais, kai G. Landsbergis vis iš naujo piršosi į koalicijos partnerius socialdemokratams, net tada, kai Vilija Blinkevičiūtė pavadino tai „politiniu priekabiavimu“.

Politinės sistemos „perkrovimo“ išankstiniais rinkimais per čekiukų skandalą sumanytojas, TS-LKD pirmininko pavaduotojas Jonas Survila, vadinamas partijos pilkuoju kardinolu, ir šį kartą įpiršo savo lyderiui visiškai neveikiantį planą. Nors jau tada turėjo suprasti, kad šie rinkimai bus visai ne apie tai, ar priesaiką sulaužiusio Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“ bus valdančiojoje koalicijoje, ar jos neprireiks.

Vis tiek jų esmė buvo ir liko – „visi prieš konservatorius“. O kalbos apie „vaivorykštės“ koaliciją, turėjusią užkirsti kelią antisemitui į valdžią, tik dar labiau skatino rinkėjus antrajame ture parodyti konservatoriams, kad būtent jų nenori matyti būsimojoje valdančiojoje daugumoje.

Dėsninga, kad J. Survila traukiasi iš politikos kartu su G. Landsbergiu. Nuo 50 narių kadenciją baigiančiame Seime iki 28 būsimajame susitraukusi TS-LKD frakcija – ne tik rinkėjų simpatijų švytuoklės, bet ir jų padarytų klaidų pasekmė.

Konservatoriams teks apsispręsti, kas toliau vadovaus partijai, ir tai nebus natūrali kartų kaita ar vieno pavargusio politiko pakeitimas energingesniu, kaip mums kažkada buvo pateiktas krašto apsaugos ministro atstatydinimas. Nes iš Sąjūdžio išaugusi TS-LKD užima ypatingą vietą Lietuvos politinėje sistemoje, struktūruodama visą politinę klasę pagal meilės ir neapykantos Landsbergių dinastijai santykį.

TS-LKD negali natūraliai numirti kaip vienai kadencijai susibūrusios Tautos pažangos ar Drąsos kelio partijos, kiek ilgiau tvėrusi Naujoji sąjunga arba dvi kadencijas merdėjusi Darbo partija. Negali net skilti į kelias daugiau ar mažiau gyvybingas organizacijas. Panašus likimas mūsų politinėje istorijoje užprogramuotas ir socialdemokratams, drauge su TS-LKD pasmerktiems amžinai tęsti devyniasdešimtųjų Landsbergio-Brazausko dichotomiją.

TS-LKD pirmininko rinkimai ir anksčiau būdavo gerokai aistringesni ne tik už bet kurios kitos politinės partijos vidines kovas, bet ir lenkė Seimo bei Prezidento rinkimus. Nes bet kurio tikro konservatoriaus požiūriu, jo partija sukūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę ir turi iš aukščiau jai paskirtą misiją vesti tautą vieninteliu teisingu keliu. Todėl vadovauti TS-LKD negali bet kuris jos narys, o tik įgijęs ypatingų galių per ištikimą tarnystę Sąjūdžiui, kaip Andrius Kubilius, arba kraujo ryšį su mūsų laisvės patriarchu Vytautu Landsbergiu, kaip G. Landsbergis.

Viešojoje erdvėje minimos dviejų galimų kandidatų vadovauti TS-LKD – premjerės Ingridos Šimonytės ir krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno – pavardės. Kiti apžvalgininkų minimi konservatorių politikai pirmininko rinkimuose gali dalyvauti tik kaip demokratijos šventės statistai, bet rimtai pretenduoti į lyderystę nėra pasiruošę. Pasirinkusi vieną iš dviejų partinio sosto paveldėtojų TS-LKD numatytų sau ir veikimo kryptį artimiausiam dešimtmečiui bei vietą politinėje sistemoje.

I. Šimonytei laimėti partijos pirmininko rinkimus nebus taip lengva, kaip TS-LKD kandidato Prezidento rinkimuose atranką. Bet pirmiausia bendražygiams dar teks ją įkalbėti tuose rinkimuose dalyvauti. Ketveri išbandymų metai Vyriausybės vadovės pareigose atskleidė kai kurias I. Šimonytės savybes, kuriomis nesidžiaugia nei partiečiai, nei ji pati. Politinių krizių, skandalų ir nesusipratimų jos Vyriausybei teko išties nemažai ir kiekvieną kartą I. Šimonytė atrodė vis labiau pavargusi, nesugebanti nuslėpti susierzinimo. Legendinis politikės humoro jausmas negelbėjo, kažkur pradingo kiekvienai progai tikusios kareivio Šveiko citatos.

Tapusi partijos pirmininke, I. Šimonytė bandytų tęsti dabartinį liberalaus konservatizmo, atskiesto vokiškos krikščioniškosios demokratijos visuomenės solidarumo idėjomis, kursą. Opozicijoje likę konservatoriai tikriausiai pritartų centro kairės vyriausybės planuojamiems mokesčių sistemos pakeitimams, didesnę mokesčių naštą kraunant didesnes pajamas užsidirbantiems gyventojams. Bet atkakliai priešintųsi bandymams apgręžti jų pradėtas švietimo reformas. Dalis radikalėjančių TS-LKD narių po truputį migruotų į tokias partijas, kaip Nacionalinis susivienijimas, bet galiu tik spėlioti, ar juos pakeistų nauja konservatorių karta.

I. Šimonytė gali tapti TS-LKD vadove, bet pati nelabai to nori. O vienintelis tikras jos varžovas L. Kasčiūnas tokio noro neslepia. Tik dar nežinia, ar tikrai gali.

Likus pusei metų iki rinkimų sutikdamas užimti krašto apsaugos ministro pareigas, L. Kasčiūnas jas matė pirmiausia kaip idealų viešųjų ryšių įrankį savo asmeniniam populiarumui didinti ir įvaizdžiui formuoti. Didžioji dalis partijos narių, jautriai reaguodami į kartą Ukrainoje ir suvokdami Lietuvai iškilusias grėsmes, Krašto apsaugos sistemą mato kaip svarbiausią veiklos sritį, dėl kurios dabar verta paaukoti bet ką, kad tik Lietuva sugebėtų apsiginti. Matydamas tokias nuotaikas, L. Kasčiūnas puikiai sugebėjo asmeniškai prisiimti nuopelnus už visus gynybą stiprinančius sprendimus, net kai atkeliaudavo visai ne jo, o buvusios KAM vadovybės užsakyti pirkiniai. Kai kuriuos kariškius toks ministro dėmesys viešiesiems ryšiams jau pradėjo erzinti, nes pozavimas prie naujų ginklų visai nebūtinai reiškė efektyviai sprendžiamas problemas. O bandymas išlupti dantis kadenciją baigusiam kariuomenės vadui išvis atrodė kaip tokio lygio politikui nederamas kerštavimas.

L. Kasčiūnui tapus TS-LKD pirmininku partijos posūkis į dešinę būtų toks akivaizdus, kad dalis liberalesnių partijos narių, simpatikų ir rinkėjų neišvengiamai imtų dairytis į Liberalų sąjūdį. Kiek tas reiškinys taptų masinis, priklausytų nuo naujojo pirmininko sugebėjimo bei noro toleruoti partijoje „leftistus“. Bet užtat eisenų su deglais dalyviai mielai papildytų TS-LKD gretas. L. Kasčiūnui galbūt pavyktų perkrauti TS-LKD santykius su Prezidentūra, jei tik G. Nausėda neplanuos, baigęs antrąją savo kadenciją, tapti LSDP vadovu ir premjeru.

TS-LKD atsidūrė kryžkelėje ne pirmą kartą. Bet visada sugebėdavo pakilti po pralaimėtų rinkimų ir vadovybės kaitos atsinaujinusi ir sustiprėjusi. Galbūt taip nutiks ir dabar.