Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Populistų varžybose darosi ankšta – visiems protesto balsų neužteks

Po lietaus ir Amerikos debatų tapo lengviau kvėpuoti – ore liko mažiau dulkių ir blogos nuojautos, kad pasaulio tvarką griaunantys populistai gali laimėti. O kai matau, kaip Veisiejų turguje praeiviai gręžiasi nuo apsimetančio kandidatuojančiu į Seimą europarlamentaro bei jo agitatorių komandos, tarsi nuo bjaurios ligos nešėjų, nelieka ir nerimo, kad paprastą dzūkelį bus taip lengva apkvailinti bei suklaidinti.

Vis dėlto visai atmesti populistinių partijų pergalės ar sėkmingo pasirodymo Seimo rinkimuose galimybės šiandien dar negaliu.

Apklausos žada, kad į Seimą iš jų pateks tik Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“ ir Ramūno Karbauskio LVŽS, o kiti liks toliau murkdytis neparlamentinėje gatvės politikoje. Tačiau šiais metais jau įvykę, bet nepakankamai išanalizuoti Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai parodė, kad staiga „iššauti“ gali bet kuris iš tolimosios dešinės populistų.

Taip Prezidento rinkimuose R. Žemaitaičiui pavyko atimti iš truputį nuosaikesnio Igno Vėgėlės nemažą dalį balsų ir užkirsti jam kelią patekti į antrąjį turą. O Europos Parlamento rinkimuose tie patys rinkėjai padovanojo mandatą iš Seimo per apkaltą pašalintam Petrui Gražuliui.

Populistinių partijų rinkėjai yra per daug įtarūs, kad sąžiningai atsakinėtų į apklausų rengėjų klausimus, todėl lyginant partijų reitingus lieka nepriskaičiuoti. Kita vertus, protesto elektorato nėra tiek daug, kad jo balsų užtektų sėkmingai pasirodyti rinkimuose visiems jį atstovauti užsimojusiems politikams. Susivieniję jie iš tikrųjų galėtų iškovoti iki trečdalio Seimo mandatų, bet eidami į rinkimus atskirai ir konkuruodami tarpusavyje rizikuoja už borto likti visi. Būtent todėl konkurencija populistų stovykloje yra gerokai aštresnė, negu centro kairėje arba centro dešinėje, kur nupenėtos iš biudžeto tradicinės partijos ramiai laukia balsavimo dienos.

Pakryps rinkėjų simpatijų švytuoklė į kairę – nieko baisaus, Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai bei galbūt net abi liberalų partijos vis tiek pateks į Seimą ir pailsės iki kitų rinkimų opozicijoje. Nepavyks užtikrintai laimėti socialdemokratams – pasikvies į koaliciją daugiau partnerių ir vis tiek bus valdžioje.

Populistai tokios prabangos neturi. Todėl į rinkimus eina, tarsi į žūtbūtinį mūšį ir taip konstruoja savo agitaciją. Sugedęs pasaulis esą ritasi į pražūtį ir tik vienintelis gelbėtojas Petras, Remigijus arba Ignas gali didvyriškomis pastangomis sustabdyti jį prie pat prarajos karšto. Kad vyrai vėl būtų vyrais, moterys žinotų savo vietą, nereikėtų mokėti mokesčių, o pensijos užtektų ir užkandai. Net turguje niekas rimtai jų pažadų ir šūkių nevertina – priima veikiau kaip pramogą. O rinkimų dieną, jeigu prisiruoš nueiti balsuoti tam, kad atkeršytų konservatoriams, žymėti teks kažką vieną, labiausiai įsiminusį. Todėl tas, kuris asmeniškai spaudė ranką, pasirodė linksmas ir šmaikštus, turės daugiausiai galimybių.

Tolimosios dešinės populistų lenktynėse prie starto linijos išsirikiavo Tautos ir teisingumo sąjunga, Taikos koalicija, „Nemuno aušra“ ir LVŽS. Pastaroji į tą nišą pasislinko tik per šią Seimo kadenciją, kai visus nuosaikesnius politikus iš jos išsivedė Saulius Skvernelis, o Ramūnas Karbauskis į jų vietą pasikvietė su Šeimų maršu iškilusius veikėjus. Atokiau nuo jų stovi Nacionalinis susivienijimas, nevengiantis eksploatuoti tas pačias tradicinės šeimos nykimo, neoliberalizmo ir globalizacijos grėsmes. Varžytis su kitais populistais jam trukdo lyderių humanitarinis išsilavinimas, neleidžiantis komunikuoti su rinkėjais gatvės ir įkalinimo įstaigų kalba be tarptautinių žodžių ir sudėtingų terminų.

Atskiras gamtos reiškinys yra Eduardo Vaitkaus Lietuvos liaudies partija, kuri dalinasi rinkėjais su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir patekti į Seimą galėtų tik tuo atveju, jeigu ši visai nedalyvautų rinkimuose. Dabar gi Rytų Lietuvos lenkai pirmiausia balsuos už savo tautiečius, todėl E. Vaitkui belieka tradicinė jo misija išnaudoti visus įmanomus debatus Kremliaus propagandos retransliavimui. Šalutinis jos efektas yra toks, kad Liaudies partijos fone net „Taikos koalicija“ neatrodo tokia jau visai prorusiška, o visi kiti – išvis Lietuvos patriotai.

Kai rinkimuose dalyvauja tik tie rinkėjai, kurie turi kažkokias politines pažiūras ir žino už ką balsuoti, populistai vargu ar gali tikėtis sėkmės. Nors P. Gražulis išrinktas į Europos Parlamentą būtent tokiuose neaktyviuose rinkimuose, kuriuos laimėjo ištikimą elektoratą turinti TS-LKD. Apklausos rodo, kad spalį balsuoti gali ateiti apie 50 proc. balso teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, bet turgavietėse neršiantiems populistams norėtųsi padidinti tą aktyvumą iki 60-70 proc. Tada jų šansai patekti į Seimą gerokai padidėtų.

O galbūt netgi taptų įmanoma tokia valdančioji koalicija, kurioje nebūtų nei TS-LKD, nei LSDP. Premjeras – Viktoras Uspaskich, Seimo pirmininkas – I. Vėgėlė, vidaus reikalų ministras – R. Žemaitaitis, kultūros – A. Orlauskas. Kol kas atmesti tokio scenarijaus, kaip visiškai neįmanomo, aš dar nedrįsčiau.

Po Veisiejų turgų pasivaikščioję P. Gražulio agitatoriai ketvirtadienį nuvažiavo tiesiai prie šio miesto gimnazijos. Politikas užfiksuotas dalindamas sąsiuvinius su savo agitaciniais šūkiais vaikams ir suaugusiems gimnazijos patvoryje, o paskui ir vietinėje parduotuvėje. Dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo kitose Lietuvos vietovėse Vyriausioji rinkimų komisija jau yra pradėjusi tyrimą, tai medžiaga iš Dzūkijos tik papildys jo įrodymų aplanką.

Nemanau, kad politikas nesupranta, kad tai, ką jis daro, neabejotinai prasilenkia su Rinkimų kodeksu. Bet už dovanas rinkėjams niekas jo partijos iš rinkimų nešalins, net jei ir paskirs kažkokią nuobaudą. Todėl sąmoningas pažeidimas daromas tyčia, norint sulaukti daugiau dėmesio. Kuo daugiau apkaltų, teismų ir skandalų – tuo jam geriau, nes rinkėjams neleidžiama užmiršti, kad yra toks esą prieš sistemą kovojantis ir jos persekiojamas veikėjas.

Todėl šie mano samprotavimai apie populistinio politikos pakraščio sandarą bei veikimo būdus bus paskutinis tekstas ta tema. Nes visiškas ignoravimas yra vienintelis veiksmingas būdas atsispirti tokiai net ne partizaninei, o veikiau parazitinei politikų komunikacijai, kai skandalai keliami tyčia, kad žiniasklaida nuolat juos aptarinėtų.