Nerymok, žmogau, prie vartų, dulkių debesį tolumoje ties žvyrkelio vingiu pamatęs, tai ne R. Karbauskio „Cadillac Escalade“ naują skaidrumo standartą Lietuvai atveža. Tai tik Druskininkų baudžiauninkai su pačia vietinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktore priešakyje Seimo vis dar pirmininkui Viktorui Pranckiečiui krūvą parašų įsikinkę velka. Visas tas Vijūnėlės dvaro apraudotojų choras, susisaistęs formalaus ir nerašyto pavaldumo pančiais su prie liūdnos savo politinės karjeros pabaigos visai priartėjusiu patvaldžiu, jau beveik pasiruošęs neskausmingai kailio vertimo procedūrai, kai tik užsitrenks grotos.
Bet kol kas niekas neskuba – vasara dar turi dvi savaites atkvepėti prinokusia duona ir obuoliais, visais šilto lietaus palaistyto miško kvapais, atsispindėti ežere ryškiomis rugpjūčio žvaigždėmis. Nedaug jos liko, bet paskutinės dienos pačios svarbiausios, kaip saldžiausia vėlyva avietė, pernokusi it kraujo lašas.
Pasidžiaugti buvimu valdžioje, tarsi paskutine vasaros diena, Prezidentas Gitanas Nausėda nė neketina trukdyti ir „valstiečiams“. Tegul išgeria rinkėjai šitą išsivadėjusį raugą iki galo, kad daugiau niekada nesinorėtų. Užsisakėte, užsimokėjote, tai ir išragaukit iki dugno, mieli sveteliai. Nesvarbu, kad R. Karbauskis su S. Skverneliu prieš pirmąjį rinkimų turą G. Nausėdą buvo išvadinę konservatorių kandidatu. Nugalėtojas gali sau leisti elgtis kilniai su pralaimėtojais ir nepriminti kovos įkarštyje it bezdalo jų paskleistos pagiežos.
Kokia prasmė, derinant ministrų kandidatūras, demonstruoti reiklumą ir provokuoti valdančiosios koalicijos griūtį, kai pakanka pažvelgti į apklausų rezultatus? Per mėnesį skaičiai keičiasi beveik paklaidos ribose, bet nagrinėjant pusmečio ar metų partijų populiarumo kreives jau akivaizdžiai matoma kryptis – kuo ilgiau LVŽS bus valdžioje, tuo liūdnesni R. Karbauskiui bus naujo Seimo rinkimų rezultatai. Jei 2020 m. „valstiečiai“ liks treti po TS-LKD ir LSDP, tai dar galės džiaugtis kaip šviežių bulvių svetimame lauke prisikasę. O jų koalicijos partneriams socialdarbiečiams patekti į kitą Seimą jau niekas nepadės – net jei kažkaip susitartų dėl gerų vietų LVŽS sąraše, tai rinkėjai vis tiek nureitinguos juos požemių karalystėn.
Didžiąją savo pirmosios kadencijos dalį G. Nausėdai teks dirbti su 2020 – 2024 m. Seimu. Todėl aiški ir tvirta valdančioji dauguma po 2020 m., su kuria galėtų bendradarbiauti įgyvendindamas savo rinkėjams duotus pažadus, jam reikalinga gerokai labiau, negu ankstyvas LVŽS išprašymas iš valdžios. Išankstinių rinkimų dabar nesinori niekam, be to ir dauguma Seimo narių, kuriems 2016 m. mandatas nukrito iš dangaus kaip loterijos aukso puodas greitųjų paskolų pinklėse įstrigusiam varguoliui, už savo kadencijos susitrumpinimą nebalsuotų net Punios šile pririšti prie kirtimui sužymėtų senmedžių.
Svarbiausias metų klausimas – kas 2020 m. taps naujuoju gelbėtoju, surinksiančiu ant populizmo grėblio per kiekvienus rinkimus drąsiai žengiančią rinkėjų dalį? Paulius Gritėnas gal kiek paskubėjo tokią ateitį pažadėti R. Masiuiliui, pasiskelbdamas, kad jau žino, „kas bus naujasis Lietuvos politikos herojus“. Piktų priešų nužudyto ir prisikeliančio herojaus mitas, siejamas su metų laikų kaita – senas kaip mūsų civilizacija. Tik jį prikeliančios sudievintos gamtinės jėgos vaidmuo šiais laikais atitenka tokiai pat šventai ir neklystančiai rinkėjų valiai.
Net jeigu R. Masiulis apsispręstų dalyvauti politikoje, dėl tos herojaus pozicijos jau prie naujojo politinio sezono starto linijos jam teks gerokai pasistumdyti su labiau patyrusiais varžovais. Rūtos Janutienės pasisklaidymais ir Antano Guogos ištekliais sustiprinta Centro partija jau nebus tik privačia Puteikių šeimos kontorėle. Politiškai nužudytas kaip konservatorius savojo Velyknakčio stebuklo jau kaip krikdemas laukia Rimantas Jonas Dagys. Politinių ambicijų neatsisako liūdnojo veido riteris Arvydas Juozaitis. O gilioje duobėje beveik palaidotos Viktoro Uspaskicho Darbo partijos populiarumo augimo be antgamtinių jėgų įtakos paaiškinti išvis neįmanoma.
Bandyti išburti šiandien, kuris iš jų pakils iš apkasų ir nuves lengvatikius į gerovės valstybės rojų, dar gerokai per anksti, kol Lietuva nepakvipo šlapiais arimais ir paskutine priemone nuo Astravo AE – dykai dalinamu jodu. Dar ne ruduo, dar yra laiko mėgautis nežinojimo palaima.
Išgirdęs apie Latvijos ketinimus pirkti ir mums parduoti baltarusišką elektrą, prisiminiau, kad pažįstu keletą žmonių, kuriems gėda patiems į taromatą nešti butelius, tai paprašo draugų. Kadangi mes jau ne kartą išdidžiai prisiekėme, kad nepirksime Astravo AE produkcijos, tai mums tokiais draugais pabus broliai latviai ir tą nepirkimo skaistybę padės išsaugoti.