Tokio sauso rudens šiame amžiuje šiliniai dzūkai dar nematė. Jeigu vasaros karščiai miškus išdžiovindavo iki samanų traškesio, o Nemuną ties Merkine galėdavau perbristi beveik kasmet, tai rugsėjo lietūs, rūkai ir gilios rasos iki pirmųjų stiprių šalnų dar spėdavo atgaivinti kraštą. Šiemet buvo kitaip – net ir meteorologų pažadėti lietaus debesys suko kažkur pro šalį, o ryto rasa suvilgydavo tik žolę ir samanų paviršių, bet po jomis dirva likdavo sausa kaip pelenai.
Rugsėjo viduryje pasienio miškuose nurinkęs didžiausias voveraites, o vos prasikalusias palikęs ir po kelių dienų sugrįžęs į tą pačią vietą, rasdavau jas ne tik nepaūgėjusias, bet, atrodytų, net susitraukusias. Dzūkijos nacionaliniame parke ties Puvočiais, Kasčiūnais ir Mardasavu, tarsi ankstyvą pavasarį, išvis nesimatė šile jokio grybuko – nei persikreipusios ūmėdės, nei kokio šungrybio.
Dabar dygimas jau prasidėjo, tačiau tikrai ne taip, kad kiekvienas miesčionis, susikrovęs į lizinginį miesto visureigį plastiko kibirus, guminius botus, išgelbėtą iš prieglaudos šunį ir visą dar paeinančią giminę, grįžtų iš Dzūkijos laimingas, tarsi mamutą sumedžiojęs akmens amžiaus protėvis. Gerokai didesnė tikimybė, kad išvyka baigsis pageltusių beržo lapų ir pušų spyglių iškratymu iš tuščių kibirų. Bei klyksmais klaidingai erke palaikytai briedmusei įsivėlus į plaukus.
Grybavimo į plastikinę tarą, ypač prekybos centrų maišus, negaliu pakęsti ne vien dėl savo įgimto snobizmo. Tradicinėje dzūkiškoje pintinėje sukrauti grybai ne tik nesusigrūda į beformę masę, bet ir turi galimybę, nešiojami po mišką, išbarstyti savo sporas. Nepatarčiau ir piktnaudžiauti ilgaauliais guminiais batais. Drėgmės iš išorės jie gal ir nepraleidžia, bet kojos greitai kaista, sudrėksta iš vidaus, vaikščioti tampa vis sunkiau. Todėl grybavimui rudenį renkuosi lengvą avalynę su „Gore-Tex“ membrana ir storesnes kojines, jeigu rytas iš tikrųjų vėsus. Dzūkiškame šile drėgmė net ir po labai stipraus lietaus labai greitai susigeria per miško paklotę į žemyninių kopų smėlį, tad klampoti per balas jums neteks.
Kad jau pradėjau dalytis grybavimo patirtimi, tai užsiminsiu ir apie būtiną grybautojo įrankį – peilį. Iškeliavę į mišką be jo, į namus parsigabensite daugybę iš pirmo žvilgsnio dar tvirtų, bet viduje sukirmijusių grybų. O grįžus namo kažkam reikės ne kelti į feisbuko grybautojų grupes laimikių nuotraukas, bet visą vakarą pjaustyti grybų kotus, keikiant tą, kas patingėjo šį darbą padaryti dar miške.
Grybavimui visiškai nereikia dviašmenio kalavijo dydžio virtuvės šefo peilio arba rankų darbo medžiotojų įrankio su grioveliais aukos kraujui nutekėti. Svarbiausia, kad grybavimo peilis būtų gerai išgaląstas ir iš tikrųjų pjautų, o ne trupintų grybo kotą. Nes aštraus peilio pjūvyje daug lengviau įžiūrėti kirminų paliktas skylutes.
Pats turiu keletą mėgstamų grybavimo peilių. Patogiausias iš jų – pigus „Fiskars“ plastikine rankena, bet nuotraukose socialiniams tinklams pintinėje tarp baravykų ir paberžių gražiau atrodo Lenkijoje pirktas rankų darbo peiliukas.
Miškas – ne futbolo stadionas, kad jame būtų padoru šūkauti. Neminėsiu, ką dzūkiškose sakmėse prisišaukia tokie rėksniai, pradedantys laidyti gerklę, vos tik nebemato vienas kito tarp trijų pušų. Jeigu būtinai reikia kažką svarbaus pasakyti, tai tiesiog paskambinkite arba parašykite žinutę, juk mobilusis ryšys dabar puikiai veikia net atokiausiose šalies vietose. Pats ne kartą kėliau virtualiems draugams paerzinti gražiausių surastų grybų nuotraukas tiesiai iš girios į feisbuką ir stebėjausi, kad 4G tinklas veikia net tokiame tankumyne, kur, atrodytų, prireikti jo gali tik briedžiui su vilku susiskambinti.
Pradedant grybauti labai naudinga visiems išvykos į mišką dalyviams pasižymėti telefonų navigacijos programėlėse vietą, kur paliekate automobilį. Net jeigu atvykote ten ne pirmą kartą ir manote, kad jau pažįstate mišką. Nes sukinėjantis nuo vieno grybo prie kito labai lengva pamesti kryptį, iš kur atėjote ir kur ketinote eiti toliau. O jeigu dar saulė nešviečia, pernai matytas šilas virto plynu kirtimu, maži krūmeliai užaugo į didelius medžius. Pėsčiųjų režimu nustatyta navigacija tarsi šunį už pavadėlio parves jus prie automobilio. Bet svarbiausia, kad neliks nerimo pasiklysti, trukdančio visą dėmesį skirti grybavimui ir gadinančio jo malonumą.
Pernai bandžiau propaguoti lietuviams Nacionalinį grybautojų susitarimą neimti iš miško daugiau, negu galite suvartoti, – tik po vieną pintinę grybų vieno grybavimo metu. Paskui sulaukiau komentarų, kad parsigabentais grybų kalnais miestiečiai dalijasi su visa gimine, padovanoja jų tiems, kas patys negali ar neturi laiko grybauti. Pabrangę degalai 100 kilometrų į vieną pusę išvyką grybauti paverčia prabangia pramoga, todėl toks pasidalijimas laimikiais šiemet taps visiškai pateisinamu. Bet yra ir kitų būdų, kad kelionės į mišką sąmata neprilygtų skrydžio į egzotiškas salas kainai.
Jeigu iš tikrųjų pavyksta rasti nemažai grybų, tai prieš keliaujant namo verta juos išrūšiuoti. Aš atskirai atrenku voveraites, nes jų šiemet jau atsivalgiau iki soties. O Dzūkijos supirktuvėse už kilogramą geltonųjų gražuolių šiuo metu moka nuo 7 iki 8 eurų. Pilna pintinė voveraičių gali sverti 5–7 kilogramus, todėl pardavus jas supirkėjams atsipirks ne tik kuras, bet ir lengvi užkandžiai, o namo parsivešite baravykų, šilbaravykių, raudonikių ir, jeigu labai pasiseks, šią savaitę pradėjusių dygti rudmėsių. Negadinkite jų pjaustydami į bendrą grybų patiekalą, bet apsūdę atskirai pakepkite svieste – skonio neužmiršite iki kitų metų grybavimo sezono.
Kitų Lietuvos regionų gyventojams ne visuomet pavyksta suprasti ypatingo šilinių dzūkų ir iš Dzūkijos kilusių didmiestiečių santykio su mišku bei grybavimu. Juk ir žemaičiai, užbaigę žemės ūkio darbus, nurenka grybus savo miškeliuose. Negana to, įspūdingais laimikiais galėjo pasigirti net tuomet, kai Dzūkijoje dėl sausros net musmirės neaugo. Ne pirmus metus erzinu Varėnos rajono vadovus vis kur nors pasiūlydamas, kad dėl klimato kaitos jiems neišvengiamai teks perleisti Grybų šventės rengimo teises Žemaitijai.
Ką dzūkams reiškė grybavimas, geriausiai ištyrinėjo Dzūkijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė Dalia Blažulionytė, savo paskaitoje „Šilinių dzūkų grybavimo tradicija“ paminėjusi, kaip Rožė Pačkauskienė iš Marcinkonių kaimo, okulisto paklausta, kokių akinių jai reikia – skaitymo ar kasdienio nešiojimo, – kuo rimčiausiai atsakė: „Grybavimo“.
Prieš pirmą surastą baravyką senieji šilinės Dzūkijos grybautojai, pasak D. Blažulionytės, atsiklaupdavo ir persižegnodavo, jį išrovę – paspjaudydavo. Mano ritualas beveik toks pats, tik priklaupęs ar pritūpęs nufotografuoju grybą ir iškart bendrinu jo nuotrauką socialiniuose tinkluose.