Internetas turi unikalią savybę siurbti į save visas paslaugas, viešojo gyvenimo ir kultūros reiškinius, prarydamas amžiais gyvavusias mūsų bendravimo formas. Elektroninės bankininkystės plėtra lėmė, kad miesteliuose ir net rajonų centruose užsidarė bankų skyriai, kur kiekvienas klientas galėjo pasikonsultuoti su gyvu darbuotoju, o ne standartinius atsakymus pokalbių skirtuke rašinėjančiu robotu. Interneto prekybos milžinai jau apžiojo ir greitai baigs ryti mažmeninės prekybos verslus – net į mano kaimelį siuntų tarnybų kurjeriai užsuka kasdien, o žvyrkelių dulkėmis aplipusio autoparduotuvės autobusiuko jau senokai nemačiau. Popierinius laikraščius iš įpročio prenumeruoja tik galudieniai senoliai, o juos pakeitę interneto portalai neskuba mokytis matyti ne vien sostinę ir dar kelis miestus, nes patikėjo, kad sudominti kito Lietuvos pakraščio skaitytojus žinia apie mažo miestelio įvykius įmanoma tik tada, jeigu ten kas nors itin drastiškai nugalabytas.
Pasaulis juda ne viena kryptimi ir pati visuomenė renkasi, ką iš senųjų gyvenimo būdo elementų nori išsaugoti.
Gyventi ir gauti paslaugas tapo greičiau ir patogiau, bet to patogumo kaina – išnykusios darbo vietos provincijoje ir spaudimas darbingo amžiaus gyventojams paskui jas migruoti į didžiuosius miestus. Nesu taip nusenęs ar įstrigęs XX a., kad siūlyčiau tuos visuotinio kraustymosi į internetą reiškinius kažkaip prievarta stabdyti, viešaisiais pinigais finansuoti neskaitmeninių paslaugų teikimą paskutiniams su technologijomis nesugebėjusiems susidraugauti dinozaurams. Juolab, kad pasaulis juda ne viena kryptimi ir pati visuomenė renkasi, ką iš senųjų gyvenimo būdo elementų nori išsaugoti.
Kiekvienas ne šiame amžiuje gimęs ir kada nors fotografija domėjęsis žmogus prisimena, kaip per stebėtinai trumpą laiką iš mūsų miestų dingo 35 mm juostelių ryškinimo bei nuotraukų spausdinimo mašinos ir darbo vietos jas aptarnavusiems žmonėms. Skaitmeninės fotografijos revoliuciją įmanoma palyginti nebent su mobiliojo ryšio plėtra, juolab, kad abu šie reiškiniai nutiko panašiu metu. Fotografijos entuziastai, o paskui ir profesionalūs fotografai skubėjo už kelias dešimtis litų atsikratyti brangiai įsigytų juostinių kamerų ir jų priedų, o bankrutuoti sugebėjo net tokia milžinė, kaip „Kodak“.
Tačiau po poros dešimtmečių nuo tos skaitmeninės fotografijos revoliucijos galime pastebėti labai keistus reiškinius: fotojuostelių pardavimai auga, jų kainos kyla, o tvarkingai išlaikytas ir nepriekaištingai veikiantis apie 1980 m. pagamintas japoniškas veidrodinis fotoaparatas su šviesiu objektyvu gali kainuoti brangiau už vakar dar naują, bet šiandien jau pasenusią skaitmeninę kamerą. Reaguodama į tokį neskaitmeninės fotografijos renesansą kompanija „Pentax“ aną savaitę pristatė pirkėjams visiškai naują pusės kadro juostinį fotoaparatą „Pentax 17“, kuris mūsų šalyje kainuoja 550 eurų. O skaitmeninių kamerų gamintojai skuba savo gaminiuose įdiegti juostelių spalvas imituojančius filtrus.
Nežinau, kas vyksta melomanų pasaulyje, bet prieš dešimtmetį iš Veisiejų turgaus sendaikčių pardavėjo mano įsigyta kampuota boombox tipo magnetola dabar skelbimuose kainuoja dešimt kartų brangiau, negu tuomet už ją sumokėjau. O vis daugiau muzikos kūrėjų savo naujus albumus pristato ne tik internetinėse klausymo platformose, bet ir išleidžia vinilines plokšteles bei audiokasetes.
Jeigu politiniai įvykiai jums įdomūs tiek pat, kaip man Dainų šventė, o mano žmonai – Europos futbolo čempionatas, tai balsavimo būdas to susidomėjimo nepadidins.
XXI a. trečiojo dešimtmečio žmonėms internetinis balsavimas jau neatrodytų toks šalies pažangos liudijimas, kaip tuomet, kai jį ėmė naudoti Estija. Net jeigu stebuklingu būdu mums pavyktų išspręsti visas saugumo problemas ir Rusijos, Baltarusijos ar Šiaurės Korėjos programišiai negalėtų išrinkti Eduardo Vaitkaus Lietuvos prezidentu, tokio balsavimo būdo įteisinimas, vargu, ar padidintų rinkėjų aktyvumą. Nes jeigu politiniai įvykiai jums įdomūs tiek pat, kaip man Dainų šventė, o mano žmonai – Europos futbolo čempionatas, tai balsavimo būdas to susidomėjimo nepadidins.
Žmogaus smegenys taip sukurtos, kad per daug jų neapkraudami visada renkamės paprasčiausius problemų sprendimo būdus. Todėl atsiradus galimybei balsuoti iš namų savo kompiuteryje labai greitai sumažės tų, kas dar norės eiti į rinkimų apylinkes ir žymėti kryžiukus popieriniuose biuleteniuose. Daugumai renkantis internetinį balsavimą, neišvengiamai prasidės diskusijos, kiek dar verta finansuoti rinkimų apylinkių komisijų darbą, kai joms beveik nebėra ką veikti. Mažos apylinkės bus prijungtos prie didesnių, o netrukus rinkimų dieną beliks spręsti, ar balsuoti internetu, ar važiuoti 100 kilometrų iki artimiausios balsadėžės.
Senovinė balsavimo sistema mėtant popieriaus lapelius į dėžes yra taip pat saugotinas mūsų paveldas, kaip kryždirbystė, drevinė bitininkystė ar šilų dzūkų grybavimo tradicija.
Gal tai ir nebūtų tragedija arba reikšmingas skaitmeninių technologijų vengiančių rinkėjų teisių pažeidimas, bet esu įsitikinęs, kad senovinė balsavimo sistema mėtant popieriaus lapelius į dėžes yra taip pat saugotinas mūsų paveldas, kaip kryždirbystė, drevinė bitininkystė ar šilų dzūkų grybavimo tradicija. Renkamos atstovaujamosios valdžios institucijos Abiejų Tautų Respublikoje erzino kaimyninių monarchijų valdovus ne mažiau už Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją. XX a. Lietuvos valstybė kūrėsi kaip demokratinė respublika, apie laisvai renkamą Seimą savo dokumentuose kalbėjo pokario Lietuvos partizanai, o su Sąjūdžiu mūsų susigrąžinta laisvo balsavimo galimybė atvedė į nepriklausomos šalies atkūrimą. Aktyviausi šių dienų rinkėjai neabejotinai prisimena, kaip vaikystėje, vos išmokę vaikščioti ir kalbėti, su tėvais eidavo į rinkimų apylinkes ir džiaugdavosi gavę progą įmesti perlenktus biuletenius į balsadėžę.
Gyvoji balsavimo tradicija apima rinkėjų eiles išankstinio balsavimo vietose, kava ir sumuštiniais kvepiančių mažųjų provincijos apylinkių jaukumą, balsų skaičiavimą naktį dėliojant į krūveles biuletenius ir iš nuovargio užmirštant jų skaičių. Ne man vienam būtų apmaudu, jeigu tokią demokratijos šventės tradiciją negrįžtamai pakeistų pajamų deklaravimą primenanti internetinė procedūra. Kompiuterio klaviatūros ar jutiklinio ekrano maigymas nesuteikia to dalyvavimo, sprendžiant savo šalies likimą, jausmo, kuris užplūsta likus vienam balsavimo kabinoje su popieriaus lape surašytomis kandidatų pavardėmis ir partijų sąrašais. Kaip Šv. Mišių transliacija parapijos feisbuko paskyroje negali atstoti gyvo tikinčiųjų bendruomenės susibūrimo, taip ir internetinis balsavimas atimtų iš mūsų tai, ko neverta atsisakyti dėl dalies rinkėjų tingėjimo pakelti savo sėdmenis nuo sofų ir ištraukti nosis iš ekranų.