Iki Didžiojo penktadienio politika besidominčiai ne itin gausiai Lietuvos žmonių daliai viskas buvo aišku: Prezidento rinkimai bus tik nuobodus formalumas sumesti balsavimo biuletenius į visomis prasmėmis skaidrias dėžes, juos suskaičiuoti ir paskelbti Gitano Nausėdos inauguracijos antrajai kadencijai datą.
Ypač po to, kai didele persvara pirmaujančiam apklausose Prezidentui pavyko užsitikrinti, kad savo kandidato rinkimuose nekels ir jį rems populiariausia partija – socialdemokratai.
G. Nausėdos reitingai negarantavo jam pergalės pirmajame rinkimų ture, tačiau išėjęs į antrą su ta pačia varžove, kaip prieš penkerius metus, jis tiesiog negalėtų dar kartą nelaimėti didžiule persvara. Juk Ingrida Šimonytė visuomenės akyse jau nebėra ta linksma Šveiką cituojanti opozicijos politikė, bet pavargusi ir irzli nepopuliarios Vyriausybės vadovė, nesugebanti nei sutramdyti bendražygių intrigų, nei pasimokyti iš savo komunikacijos klaidų.
Visi kiti, pradedant Kremliaus naratyvus transliuojančiu Eduardu Vaitkum ir baigiant antivakserių advokatu Ignu Vėgėle, turėjo būti tik statistais šitame iš anksto surežisuotame spektaklyje. Net ir pati I. Šimonytė puikiai supranta, kad rinkimų nelaimės, bet savo dalyvavimu juose tik užtikrins, kad niekas iš nepatikimų ir nevertų net prisiartinti prie Daukanto aikštės rūmų politikų nė nesikėsintų patekti į antrą rinkimų turą.
Kuo daugiau buvo antrosios lygos kandidatų, nepretenduojančių į pergalę, bet dalyvaujančių rinkimuose, tarsi nacionalinėje Eurovizijos atrankoje besivaržantys popmuzikos debiutantai, tuo tvirčiau galėjo jaustis G. Nausėda.
Viskas bus gerai, protesto balsai išsiskaidys tarp opozicinių partijų deleguotų nuobodžių politikų ir nespėjusių išpopuliarėti nepriklausomų teisybės ieškotojų. Net ir pernai netikėtai išaugę I. Vėgėlės reitingai be stiprios agitatorių komandos, partinių struktūrų visuose Lietuvos rajonuose ir užtikrinto finansavimo nepadės jam paveržti antrosios vietos iš savo drausmingą elektoratą mobilizavusių konservatorių.
Iš anksto nulemtas rinkimų scenarijus iš esmės tenkino visas dabartinės valdančiosios daugumos partijas, opozicinius socialdemokratus, Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ ir tai, kas dar liko iš Darbo partijos. Bet visai nepatiko Ramūnui Karbauskiui.
Po aistringų skyrybų su Sauliumi Skverneliu „išsigryninusi“ R. Karbauskio LVŽS vis labiau tolo nuo tos nuosaikios politinės jėgos, kuria buvo visą 2016 – 2020 m. kadenciją. Ne atsitiktinai „valstiečių“ kandidatų į Europos Parlamentą sąraše matome Šeimų maršo veikėjų pavardes, o tradicinių vertybių gynimo naratyvas nustelbė Vyriausybės ekonominės ir socialinės politikos kritiką.
LVŽS kandidatas Prezidento rinkimuose Aurelijus Veryga, nepaisant radikalaus kovotojo už blaivybę įvaizdžio, išsigryninusiai iki Šeimų maršo radikalumo partijai buvo pernelyg inteligentiškas ir nuosaikus. Net kai labai stengėsi komunikuoti taip, kaip norėjo R. Karbauskis – apie tradicinę vyro ir moters šeimą be jokių leftistinių nukrypimų.
Po viešai paskelbto A. Verygos susitikimo su I. Vėgėle ir samprotavimų apie bendras vertybes komentatoriai iškart puolė spėlioti ar pastarasis rudenį netaps LVŽS sąrašo vedliu į Seimą. Panašios kalbos nesiliovė ir tuomet, kai „valstiečių“ taryba oficialiai nusprendė patraukti į šalį A. Verygą ir Prezidento rinkimuose remti I. Vėgėlę.
Taip spėliojantieji daro vieną svarbią klaidą – tebetiki iš anksto nulemtos G. Nausėdos pergalės neišvengiamumu. Todėl įsivaizduoja, kad panašiai savo ateitį mato ir I. Vėgėlė su R. Karbauskiu. Užuot kūrę sąmokslo teorijas, kas iš tikrųjų verda R. Karbauskio galvoje, pasiklausykime, ką jis kalba viešai ir atvirai.
„Situacija klostosi taip, kad konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė nepateks į antrą turą, jei Ignas Vėgėlė surinks pakankamai balsų. Todėl būtinas Aurelijaus Verygos pasitraukimas iš rinkimų kampanijos“, – sakė R. Karbauskis po LVŽS tarybos posėdžio.
Viskas labai paprasta ir aišku: LVŽS lyderis aiškiai pasakė, kad sieks išvengti 2019 m. Prezidento rinkimų scenarijaus pasikartojimo.
Pasitelkęs visą savo komandą, partijos skyrius regionuose, bendražygių kontroliuojamą vietinę žiniasklaidą, administracinį resursą ir gal net vyrų prostatą tikrinančius autobusiukus jis bandys pasiekti, kad į antrąjį Prezidento rinkimų turą patektų I. Vėgėlė.
O tada jau nebus labai sunku pakartoti Valdo Adamkaus pralaimėjimo Rolandui Paksui scenarijų, kai visi kažkuo nepatenkinti ir nusivylę valdžios sprendimais rinkėjai mobilizuojami balsuoti prieš perrinkimo siekiantį Prezidentą.
G. Nausėda pirmauja apklausose prieš visus kitus kandidatus, bet jo reitingas nesiekia 50 proc. To nepakanka nugalėti rinkimuose, jeigu visų pirmojo turo varžovų šalininkai susivienija ir balsuoja už kitą kandidatą, o dalis einančio pareigas Prezidento gerbėjų neateina balsuoti vien todėl, kad jo pergalė jiems ir taip nekelia jokių abejonių.
Užkulisiniais susitarimais su LSDP nulemtas G. Nausėdos perrinkimas ir socialdemokratų pergalė Seimo rinkimuose negali patikti R. Karbauskiui, nes gresia jo kontroliuojamai LVŽS dar viena kadencija opozicijoje.
Būti be valdžios ir gaišti laiką ginčijantis su valdančiaisiais Seime dėl procedūrinių klausimų jam taip neįdomu, kad šios kadencijos pradžioje netgi atsisakė Seimo nario mandato. O naujoje centro kairės valdančiojoje koalicijoje S. Skvernelio demokratai pritaps neabejotinai geriau, negu dešinįjį populizmą išpažįstanti LVŽS.
Susodinti juos kartu po visų skyrybų aistrų įmanoma tik tuo atveju, jeigu koalicijai stigtų mandatų daugumai suformuoti. Arba to primygtinai reikalautų R. Karbauskio kontroliuojamas Prezidentas.