Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Saulės ir smegenų užtemimai

Pavasaris užklupo staiga – viskas taip skuba žydėti, augti ir žaliuoti, tarsi paskutinį kartą. Tarsi rytojaus nebus ir viską išgyventi reikia šiandien. Tarsi saulės užtemimas, šįkart parodytas tiktai Amerikai, būtų Pabaigos didžiąja raide repeticija.

Užtemusi saulė žmonijai visada reiškė įspėjimą apie svarbius įvykius, įprastinio, jaukaus ir mums pažįstamo pasaulio pabaigą bei transformaciją į siaubo ir tamsos vietą, kurioje niekam nepavyks išgyventi. Net ir tuomet, kai išmokome saulės užtemimų pasirodymą iš anksto apskaičiuoti, tamsos bijantis vaikas liko gyventi kiekvieno žmogaus viduje. Kiekvieną kartą po saulės užtemimo krikščionys atsiversdavo paskutinę Naujojo Testamento knygą – Apreiškimą Jonui, dar vadinamą Apokalipse. Ieškodavo ten aprašytų pasaulio pabaigos ženklų savo laiko įvykiuose ir būtinai jų atrasdavo.

Progresyvieji pokrikščioniško Vakarų pasaulio žmonės naująja religija pasirinko klimato kaitą. Nes senieji dievai jau nebeveikia. Katalikų kunigų neapsaugo nuo pagundos tvirkinti vaikus, Maskvos patriarchato stačiatikių – žudyti ukrainiečius, o tikratikių musulmonų – trumpinti kelią pas Alachą sprogmenimis.

Pora tūkstančių orių Šveicarijos pensininkių laimėjo bylą prieš savo šalį Europos Žmogaus Teisių Teisme, esą ši pažeidė Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, kuriuo užtikrinama teisė į pagarbą privačiam ir šeiminiam gyvenimui, nes nepakankamai kovojo su klimato kaita. Ne Rusija, kasdien numetanti tonas sprogmenų ant Ukrainos miestų, ir net ne pramonės koncernai, iškeliantys taršią gamybą ten, kur nėra jokių anglies dvideginio emisijų ribojimų. Kalčiausios dėl klimato kaitos liko nevaržomai orą gadinančios Alpių pievų karvės.

Šveicarijos senjoros teigė patiriančios daug nepatogumų bei šiokių tokių sveikatos problemų dėl klimato kaitos sukeltų karščio bangų ir tikriausiai gaus iš savo šalies dosnią nuostolių kompensaciją. O mano kaimyno Antano kieme dėl tos klimato kaitos šiemet liko nesukūrenta pusė rietuvės malkų – užteks dar vienam šildymo sezonui. Jei tik koks teismas nenuspręs jo patirtos naudos atiduoti žalą patyrusioms šveicarėms. Bet jau tuomet tegul pačios tas malkas ir išsiveža.

Kad nebūtų užtampyti po tikrus ar virtualaus linčo teismus, valdžios institucijų vadovai, renkami politikai ir verslas privalo atnašauti aukas naujajai religijai. Vien numesti pinigų klimato kunigais tapusiems aktyvistams neužteks, reikia lyg Viduramžių riteriams apsišarvuoti tvarumo sertifikatais ir patiems demonstruoti dievobaimingą uolumą. Pavyzdžiui, dalyvaujant tokiose žaliojo smegenų plovimo apeigose, kaip Nacionalinis miškasodis.

Sodinti medžius tikrai yra geriau, negu tą laiką pratūnoti riejantis su oponentais feisbuke. Tai yra labai sveikas darbas gryname ore, kuriam jokia sporto klubo treniruočių programa negalėtų prilygti. Tik gal nereikia to pateikti kaip kažkokios pagalbos gamtai. Iškirstus miško paskirties žemės plotus jų savininkas vis tiek privalės atsodinti per įstatyme numatytą laikotarpį. Jei to nepadarys miškasodžio akcijos savanoriai, tai urėdijai teks samdyti profesionalius miško sodintojus. Kaimo žmonėms miško sodinimas yra visai neblogas, pakenčiamai apmokamas darbas. Pažįstu taip uždarbiaujančių dzūkų, tai viso darbo iš jų neatimkit.

Tikrasis tvarumas pasiekiamas tikrai ne sugrūdant į žemę eglės sodinuką būsimos medienos plantacijos sklype, tuo pat metu priešinantis saugomų teritorijų miškų pavertimui iš tikrųjų saugomomis sengirėmis. Beje, deklaruodamas pernykštes pajamas, savo pajamų mokesčio dalį skyriau būtent „Sengirės“ fondui, kuris už juos perka gamtos įvairovės požiūriu vertingus miškus ir žada jų nenukirsti net tada, kai brandūs medžiai geriausiai tiks lentoms. Bet jūs tikriausiai žinote geresnių būdų tiems procentams paaukoti, todėl nieko čia neagituosiu.

Tikrasis tvarumas pasiekiamas sąmoningai apribojant savo vartojimą iki to, kas mums iš tikrųjų reikalinga. Neprisiperkant naujo vienkartinio šlamšto todėl, kad parduotuvė paskelbė dideles nuolaidas. Renkantis gal ir brangesnius, bet ilgai tarnaujančius daiktus, atsisakant jų keitimo tik todėl, kad neva išėjo iš mados, morališkai paseno ar paprasčiausiai nusibodo.

Ne taip lengva rasti batus, kuriuos avėti galėsite dešimtmetį, po pirmo skalbimo nevirstančius skuduru marškinėlius, amžinus virtuvės rakandus be nusitrinančios per kelis mėnesius „neprisvylančios“ dangos, automobilį, kuris tvarkingai prižiūrimas nesubyrėtų 20 metų. Ypač tuomet, kai nuolat patiriate spaudimą išgyventi apgaulingą laimės akimirką leidžiant pinigus neva atpigusiam vienkartiniam šlamštui.

Todėl vienas iš trijų mūsų politikų pasiūlytų krašto gynybos finansavimo modelių, didinant pridėtinės vertės mokestį (PVM), mano nuomone, yra akivaizdžiai geresnis už kitus. Nes už visų mūsų saugumą, naujus tankus, dronus ir pažangias oro gynybos sistemas sumokės tie, kas daugiausia vartoja. O įterpus į sprendimo didinti PVM tekstą keletą klimato kaitos religijos burtažodžių, be žado liks ir kairiųjų pažiūrų naiviojo pacifizmo propaguotojai.

Kęstutis Girnius teigia, esą 4 procentų Lietuvos BVP skyrimas gynybai „reikštų badmetį socialinėms paslaugoms“. Tačiau nutyli, kad nesustiprinus mūsų šalies gebėjimų apsiginti, kiek kitokias paslaugas mums suteiks tie patys agresyvūs kaimynai, kurie 2022 m. „pasirūpino“ Bučos gyventojais ir iki šiol kasdien žudo ukrainiečius. Statyti už spėjimą, kad Rusija galbūt mūsų visai neketina pulti, ir nesiruošti atremti agresijos, išleidžiant tai, ką visi uždirbame, visokioms skurdo mažinimo programėlėms, mano nuomone, yra nepateisinamas Vladimiro Putino gundymas įsiveržti į tokią nepasiruošusią gintis šalį.

Tokie mūsų kairiųjų intelektualų ir nemažos visuomenės dalies smegenų užtemimai, atsisakant matyti ne įsivaizduojamą, o labai tikrą, visai netoli jau liepsnojančio karo grėsmę, kol kas jokios įtakos politiniams sprendimams nedaro. Tačiau jau šių metų pabaigoje, kai rinkėjų valia Seime bus suformuota centro kairės valdančioji dauguma, būtent toks požiūris į viešųjų išlaidų prioritetus gali tapti dominuojančiu.