Kai Lietuvos šeimų sąjūdžiu pasivadinęs aktyvistų būrelis pirmą kartą pakvietė Lietuvos žmones susirinkti Vingio parke, niekas gerai nežinojo, koks čia naujas visuomenės reiškinys buriasi. Vieni ėjo į maršą iš smalsumo, kiti ieškojo progos pasakyti valdžiai, kaip stipriai jos nekenčia už visus karantinus ir įkalbinėjimą skiepytis, už sugriautą gimtąjį kolūkį, pernelyg greitai prabėgusią jaunystę ir neišsipildžiusius lūkesčius. Buvo minioje ir tų, kuriems iš tikrųjų atrodė, kad privalo apginti savo patriarchalinę šeimos sampratą ir homofobijos vertybes kaip vienintelę teisingą pasaulėžiūrą.
Užsimota taip plačiai, o sąjūdžio idėjos formuluotos taip nekonkrečiai, kad 2021 m. pavasarį surengtos apklausos metu net 70 proc. Lietuvos gyventojų teigė joms pritariantys. Nes kaip čia dabar atsakysiu, kad esu prieš šeimą? Atrodys, kad su žmona skirtis susiruošiau, vaikus į „gyvybės langelį“ sugrūsti ir senus tėvus ant rogučių į mišką išvežti.
Atstumti šeimamaršininkų nedrįso net viešųjų ryšių prasme visada teisus Prezidentas – pats į Vingio parką apdairiai neatvyko, bet atsiuntė savo sveikinimo vaizdo įrašą, kad galėtų prisigretinti prie sąjūdžio sėkmės, jeigu tas iš tikrųjų būtų tapęs visaliaudiniu.
Rudeniop jau daugmaž visiems tapo aišku, kad protesto judėjimas pradeda skaldytis į kelias skirtingo radikalumo grupes ir nė viena iš jų neturi vedlių, sugebančių įkvėpti ir nuvesti paskui save tautą. Ir nors riaušėmis prie Seimo pasibaigusį mitingą formaliai organizavo visai ne Lietuvos šeimų sąjūdis, dalyvių veidai ir šūkiai buvo tie patys, todėl žmonės, kuriems akmenų mėtymas į policijos pareigūnus neatrodo garbinga olimpinė sporto šaka, o kartuvės – linksmas šventės rekvizitas, suskubo atsiriboti nuo jų visų.
Baubimas prie Seimo 2022 m. sausio 13-ąją ir nesugebėjimas perrėkti Pilies gatvėje profesoriui Vytautui Landsbergiui plojančios vilniečių minios galutinai įtvirtino viešąją nuomonę, kad pokovidinis protesto judėjimas sunyko ir ištirpo.
Tada prasidėjo karas Ukrainoje, todėl tuometinis sostinės meras Remigijus Šimašius galėjo drąsiai neišduoti leidimo antram Didžiajam šeimos gynimo maršui. O išsikraustęs iš sostinės į atokią kaimo turizmo sodybą Kauno rajone ir apmokestinęs populiariausių žiniasklaidos priemonių žurnalistų akreditaciją renginys liko visuomenės beveik nepastebėtu negausaus bendraminčių būrio sąskrydžiu privačioje teritorijoje.
Merdėjančio sąjūdžio aktyvistai šių metų kovą dar bandė dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose Krikščionių partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei visuomeninių komitetų sąrašuose. Net formalus Lietuvos šeimų sąjūdžio pirmininkas Raimondas Grinevičius, kandidatavęs į Marijampolės savivaldybės tarybą antruoju numerių Krikščionių partijos sąraše, liko neišrinktas, gavęs vos 201 pirmumo balsą. Kas toliau – nuožmi rinkiminė kova už postą daugiabučio namo arba sodininkų bendrijos valdyboje?
Kodėl Druskininkų merui prireikė tokių leisgyvių politinių sąjungininkų? Nes apsimesti, neva atviras renginiams kurortas įsileidžia bet kokių pažiūrų politikus, būtų ne visai sąžininga. Dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas galėtų papasakoti, kaip jam sekėsi tartis dėl istorinės knygos pristatymo Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
O Karolio Dineikos sveikatingumo parkas, prieš dešimtmetį rekonstruotas už Europos Sąjungos fondų lėšas, taip pat priklauso tai pačiai Druskininkų savivaldybei. Druskininkiečiai puikiai prisimena, kad Lietuvos šeimų sąjūdžio automobilių kolona kartą jau buvo atvykusi į kurortą – 2021 m. liepą maršininkai pasiskelbė saugosiantys Lietuvos sieną nuo nelegalių migrantų ir kelias valandas stovyklavo prie kelio Latežeris–Druskininkai.
Akcijoje „Apsaugok Lietuvos sieną“ dalyvavo visi svarbiausi Lietuvos šeimų sąjūdžio aktyvistai, o ją organizavo ir kurorto valdžios leidimą parūpino druskininkietis Antanas Norvydas. Tuomet renginio dalyviai teigė norėję „palaikyti Druskininkų merą dėl tvirtos pozicijos migrantų tema“.
Teisiamam korupcijos byloje merui net ir po dar vienos pergalės rinkimuose nėra lengva rasti draugų Lietuvos politikoje, nes sisteminės partijos kratosi bendravimo su tokiais toksiškais veikėjais. Ir tik baigiantis išsikvėpti politikos paribio aktyvistų būrelis mielai spaustų jo ranką, nes jau neturi, ko prarasti. Tradicinių vertybių gynėjo Ričardu Malinausko žmonų ir gyvenimo draugių šįkart neskaičiuosiu – pamečiau skaičių dar tada, kai teko bylinėtis su įsižeidusiu už tai politiku.
Net ir vieta trečiam Šeimų maršui pasirinkta ypač tinkama – Karolio Dineikos sveikatingumo parkas. Nemanykite, kad jį įkūrė XX a. sveikatinimo entuziastas K. Dineika. Parkas pradėjo veikti dar tarpukariu, kai Druskininkai buvo okupuoti Lenkijos. 1924 m. įkurtas sveikatingumo parkas buvo antrasis nudistų parkas Europoje – čia žmonės mankštinosi be drabužių, kad taptų sveikesni judėdami saulėje ir grūdintųsi vėjyje. Anuomet visa Varšuvos aukštuomenė kalbėjo apie Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio ir parko įkūrėjos, jaunutės gydytojos Eugenijos Levickos, romantiškus santykius, prasidėjusius tokioje pikantiškoje vietoje.
Po staigios gydytojos mirties pasklido gandai, neva ją nugalabijo Lenkijos valstybės saugumo agentai, kad apsaugotų diktatoriaus tradicinės šeimos garbę. Už tradicines šeimos vertybes pasisakantis Lietuvos šeimų sąjūdis tikrai rado, iš kur dygsta ta tradicija.