Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Susitaikymo pamokos: Vilnius mūsų, o Seinai – lenkų

Lenkijai minint Seinų sukilimo 100-metį, Lietuva sugebėjo mandagiai patylėti. Kai po visų XX a. pjautynių abi šalys pagaliau neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, ateina laikas mokytis susitaikymo.

Vilnius mūsų, o Seinai – lenkų. Ir nors abiejose sienos pusėse apstu mėgėjų kabinti ant sienų gerokai didesnės savo valstybės žemėlapius ir pašūkauti mitingėliuose, valstybės amžiams susitarė pripažinti tokias viena kitos sienas, kokias paliko nubraižę Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai. Mūsų senelių tada niekas neklausė, buvome okupuoti sovietų, o XX a. pabaigoje, atgavę laisvę, supratome, kad reikalauti kažką pakeisti būtų labai blogas sumanymas.

Paskutinis oficialus asmuo, ne laiku ir ne vietoje išsižiojęs apie teritorines pretenzijas kaimynams, buvo dabar jau buvęs Lazdijų rajono meras Artūras Margelis. Šių metų vasarį 60 Lietuvos savivaldybių merų apklausoje į klausimą, ką norėjo pakeisti savo savivaldybėje, bet iki šiol nepavyko, jis atsakė tokiu teiginiu: „Savivaldybės teritorijos ribas. Būtų gerai, kad ir Seinai su Punsku priklausytų Lazdijų rajonui“. Vėliau meras sakė pajuokavęs, bet Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tuomet sureagavo adekvačiai: „Politinės nesąmonės neturi būti toleruojamos“.

Jubiliejinė Seinų sukilimo sukaktis Lietuvoje liko nepastebėta, nes įpratome minėti tik šlovingas pergales, o šimto metų senumo įvykiai visai į jas nepanašūs. Iš Pirmojo pasaulinio karo metu okupuotos teritorijos pasitraukianti Vokietijos kariuomenė 1919 m. gegužę Seinų krašto administravimą perdavė lietuviams. Valstybės dar tik kūrėsi, greta vieni kitų gyvenę lenkai ir lietuviai turėjo skirtingus ateities lūkesčius. Naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. prasidėjo Seinų lenkų sukilimas.

Lietuviai buvo išstumti ne tik iš Seinų, bet ir Kapčiamiesčio, Veisiejų bei Lazdijų. Lietuviai subūrė jėgas ir rugpjūčio 26 d. užėmė Seinus, bet lenkai tą pačią dieną juos išstūmė iš miesto. Rugsėjo 9 d. mūšiai baigėsi. Pusšimčiui jų metu žuvusių lenkų pastatytas paminklas, o Lenkija kasmet mini Seinų sukilimą kaip vieną iš svarbiausių Lenkijos valstybės kūrimosi simbolių.

Galima pamanyti, kad tokio įvykio jubiliejus galėtų tik pažadinti XX a. nesutarimų šmėklas, bet lenkai surado būdą, minėdami Seinų sukilimo 100-metį, to išvengti. Seinų miesto Šv. Agatos aikštėje atidengta grindinio plokštė, skirta Lenkijoje gyvenančių lenkų ir lietuvių bendruomenių susitaikymui. Joje iškalti žodžiai dviem kalbomis: „Pojednanie to wybor – Susitaikymas tai pasirinkimas“.

„Susitaikymas nėra žodis, susitaikymas yra kasdienis veiksmas. Mes palikome erdvę susitaikymo simboliui plokštėje, mums tereikia jį rasti“, – plokštės atidengimo ceremonijos metu sakė Seinų burmistras Arkadiuszas Nowalskis.

Lietuvių bendruomenės Lenkijoje prezidentė Jolanta Malinowska-Wiaktor teigė, kad susitaikymas yra nesibaigiantis procesas ir priklauso nuo mūsų kasdienių pasirinkimų.

2002 m. surašymo duomenimis Seinų valsčiuje lietuviais save laiko 18,52 proc. gyventojų.

Nors Seinų sukilimo minėjimo renginiuose oficialūs Lietuvos Respublikos atstovai nedalyvavo, Lenkijos valdžios pademonstruotas lenkų ir lietuvių susitaikymo siekis galėtų rasti atgarsių mūsų šalyje. Ypač dabar, kai lenkų tautinei mažumai atstovaujanti politinė jėga tapo valdančiosios koalicijos dalimi. O pradėti galėtumėm nuo bendrų 1919-1920 m. kovų dėl Vilniaus krašto aukų pagerbimo. Užuot minėję jas atskirai, tarsi nesutaikyti priešai, kitąmet pakvieskime lenkų bendruomenių atstovus į Giedraičių mūšio 100-mečio minėjimą, kalbėkime ne apie nuoskaudas, o apie susitaikymą. O abiejų pusių karštagalviams, mojuojantiems revanšistiniais šūkiais, nebijokime pasakyti, kad jie elgiasi tarsi būtų pasamdyti kaimyno Rytuose, šimtą metų atkakliai siekiančio, kad Lietuva ir Lenkija netaptų sąjungininkėmis.