Jame bent jau nebus užsieniečiams sunkiai perskaitomų raidžių su paukščiukais. O svarbiausia, kad priminsime pasauliui, jog tuo metu, kai būsimų Al-Qaeda ir Islamo valstybės teroristų tėvai mokėjo nuvaryti nebent kaimyno kupranugarį, lietuvis Pranas Brazinskas su sūnumi Algirdu pirmą kartą Sovietų sąjungos istorijoje užgrobė aviakompanijos „Aeroflot“ keleivinį lėktuvą „An-24“, nušovė stiuardesę bei sužeidė kitus įgulos narius ir privertė skristi į Turkiją.
Ne taip svarbu, kad paskui jiems ten ne viskas gerai sekėsi, bet okupuotoje Lietuvoje apie įžūlų Brazinskų žygį buvo kalbama pašnibždomis, tik įsitikinus, kad negirdi KGB skundžiantis bendradarbis ar kolektyvinio sodo kaimynas. Bet drauge ir išdidžiai suvokiant, kad tuomet, kai lietuvis veržiasi į laisvę, jo niekas nesulaikys, o visos priemonės – tinkamos.
Nors su buvusia Drąsios šalies įvaizdžio koncepcija tai kuo puikiausiai derėtų, bet ją, panašu, jau išmetėm į nerūšiuotų atliekų konteinerį kaip nepritaikomą. Dabar Lietuvos įvaizdžio kūrimą koordinuos Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio skyrius. Kanceliarinė drąsa – tai kažkas tarp skirtingų spalvų sąvaržėlių, slepiamų stalčiuje, ir anoniminio komentaro po straipsniu apie Pravieniškių „Jūros šventę“ rašymo drebančiais prakaituotais pirštais spaudant valdiškus klavišus.
Drąsa, ryžtas, garbės ir duoto žodžio laikymosi bet kokia kaina supratimas kažkur ištirpo tuo metu, kai mus užvaldė sveikatos ir saugos talibanas. Kai kampuotus XX a. devintojo dešimtmečio automobilius galingais benzininiais varikliais pakeitė taupūs dyzeliai, o juos ėmė stumti klimato kaitą tariamai stabdantys hibridai. Kai įlipti į šulinį, be jokių mobilių aplikacijų rasti kelią namo iš nepažįstamo miško, nužudyti savo maistą ir išsikepti jį ant laužo sugebantis vyras tapo pajuokos objektu.
Nesakykit, kad tai tik laikina mada, nes sveikos gyvensenos talibanas nusitaikė į mūsų vaikus. Nuo rugsėjo įsigaliosiančiame Vaikų maitinimo apraše draudžiama kramtomoji guma, nealkoholinis alus, šokoladas, varškės sūreliai, ledai, Baltijos jūros silkė, rūkyti arba džiūvėsėliuose apvolioti mėsos gaminiai.
Viešpatie, už ką prakeikti sūreliai? Ar Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertai nesugebėjo atskirti tikro varškės sūrelio nuo jį imituojančio deserto net į jį įsimynę, todėl uždraudė visus iš karto?
Jei teisingai supratau, aprašą kūrė tas pats SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas, kuris dar 2010 metais bandė išguiti iš mokyklų valgyklų sriubą, nes ji „civilizuotose šalyse laikoma menkaverčiu maistu“. O neseniai ta pati ministerija vaikų darželiuose sviestą norėjo pakeisti margarinu. Nesvarbu, kad margarinas vis dažniau minimas kaip vėžį sukeliantis produktas, nes tai vis tiek ne taip baisu, kaip karvės, kurios savo bezdėjimu prisideda prie klimato kaitos.
Maistas lyg iš Naisių sanatorijos skrandininkų skyriaus, televizija, kurioje slepiamas net detektyvinių serialų nusikaltimų vietose ištaškytas kraujas, privatumo, manija verčianti gauti visų į nuotrauką patekusių praeivių raštišką sutikimą ją viešinti, didėjantis spaudimas mąstyti „pozityviai“ lyg peršertiems psichotropiniais vaistais, šypsotis ir kartoti banalybes – iš pirmo žvilgsnio atrodo tik nereikšmingos smulkmenos. Tačiau jų visuma jau pakeitė gyvenimą taip, kad kaliniai turi daugiau laisvės už dabartinius moksleivius, valstybės tarnautojus ir korporacijų samdinius.
O labiausiai jie nekenčia medžių – paniekinamai vadina juos želdiniais ir naikina kaip klasinį priešą ne tik iš miestų gatvių, parkų bei pakelių. Nes rudenį nuo jų nesaugiai krenta lapai, o vėtra kada nors gali nulaužti šaką, kuri nukris ant lizinginio hibridinio automobilio.
Pradedu suprasti amerikiečius, kurie išsirinko prezidentu Donaldą Trumpą, kaip simbolį tų laikų, kai jiems dar niekas neaiškino, kaip privalo gyventi, o lygybę užtikrino ne federalinė valdžia, bet revolveris prie diržo. Kai visi jų daiktai buvo pagaminti ten pat, nedideliuose miesteliuose ir veržliuose pramonės centruose, o ne Kinijoje, ir tarnavo jiems visą gyvenimą. Sugedusius juos buvo galima pataisyti. Amerikiečiai tik norėjo atsiimti savo šalį. Kaip ir britai, paliekantys Europos Sąjungą ne todėl, kad nesijaučia europiečiais, o tik norėdami jais išlikti.
Mes skubėjome į tuos Vakarus, kuriuos mums rodė seni, politinio korektiškumo nesužaloti amerikietiški ir europietiški filmai, bet atėję radome visiškai kitą pasaulį, sugadintą sveikatos ir maisto saugos komisarų. Ar lietuviai galėtų ne trypčioti paskui Estiją ir tuo pat metu mėgdžioti Lenkijos davatkų sumanymus, o atrasti savyje drąsos būti paskutiniais laisvais nuo draudimų beprotybės europiečiais? Vyriausybės kanceliarija gal to nesupras, bet mes galime ir be jos pabandyti.