Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Tautos vienybės šmėkla klaidžioja po Lietuvą

Artėja Lietuvos Valstybės atkūrimo diena, o gamta, panašu, jau patikėjo pavasariu ir ruošiasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai – gamtininkai pastebi parskridusias gerves, o į Veisiejų turgų grįžo visą žiemą ten nebuvę vištų pardavėjai, Marcinkonyse po paskutinį sniegą braido pabudusi iš miego rudoji meška.

Kas nebuvo bent kartą tų svarbių mums švenčių pavadinimų supainiojęs tarpusavyje, tas turbūt ne lietuvis. Atsirinkti negūglinant ne ką paprasčiau, negu Downingo gatvės Londone namų duris.
Vasario 16-ąją bus daug kalbų apie šiomis dienomis esą prarastą tautos vienybę, kuri kažkada čia žydėjusi ryškiau už Šv. Valentino dienos širdukes ant kvietimų proginei sueičiai. Dėl susiskaldymo, žinoma, kaltas Landsbergis, nes kiekvienas tautos vedliu į laisvę netapęs seneliukas iš 90-ųjų dabar privalo iš savo prisiminimų lobyno ištraukti pasakojimų, ką itin svarbaus oficiali valstybės istorija nutylėjo. Ir dar kitas Landsbergis – už tai, kad yra ir vadovauja senelio įkurtai partijai, prieš metus laimėjo rinkimus ir nesiruošia rinkėjų suteikto mandato priklaupęs atiduoti tauta save pasiskelbusiam opozicijos aktyvistų būreliui.

Tautos vienybė yra toks keistas daiktas, kurio galima tik ilgėtis ir pamatyti jį tik iš tolo, iki pusės paskendusį praeities ūkanose. Jos vėlę kai kam pavyko užfiksuoti nespalvotose ankstyvųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingų nuotraukose. Tų, kur tarp sąjūdiečių scenoje dar matosi Algirdas Mykolas Brazauskas ir smulkesni komunistėliai, o Profesorius dėl kokių nors priežasčių nepateko į kadrą.

Kiti sako, kad nesugadinta vienybė žydėjo tik prie Antano Smetonos, kai visos partijos, išskyrus tautininkų, buvo mandagiai uždraustos ir netrukdė jai skleistis.

Kažkada baisiai suerzinau skaitytojus antrašte, kad partijos yra geriausia, ką turime. Nes mistinės tautos vienybės siekėjai dažniausiai įsivaizduoja rinkimus be jokios partinės sistemos, rengiamus tik vienmandatėse apygardose, kur asmenybės varžytųsi dėl parlamentarų ir savivaldos tarybų narių mandatų, kad paskui ne politikuotų, bet dirbtų vieningai tautai. Nors tai būtų ne kažkoks naujas išradimas, o tik sovietmečio liaudies deputatų tarybų rinkimų sistema.

Gyvena sau žmonės kokioje Prancūzijoje ar Italijoje, vienas kaimynas, kaip jo tėvai ir seneliai, balsuoja už socialistus, kitas – krikdemus arba konservatorius, į skirtingas demonstracijas vaikšto, bet vienas kitam parduoda dešrą ir sūrį nedarydami iš to tragedijos. O mums kiekvienas protestėlis prieš valdžią atrodo reikšmingas įvykis, tarsi nuo to valstybė sugrius, kiekvienas nuomonių skirtumas – pragaištingas tautos skilimas.

Būtų mano valia, už viešą žodžio „vienybė“ pavartojimą anuliuočiau visus jį ištarusio žmogaus diplomus, išbraukčiau iš rinkėjų sąrašų ir sugrąžinčiau pasirinktinai į artimiausią pradinę mokyklą arba Trečiojo amžiaus universitetą kartoti Pasaulio pažinimo kursą. „Vienybė“ yra neapykantos kalbos žodis, taip pat nevartotinas, kaip „negras“ arba „pederastas“. O mūsų valstybės himnu tapusioje Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ reikėtų jį kažkaip neprarandant ritmo bei rimo pakeisti į „įvairovę“. Jaunųjų poetų juk Lietuvoje daug, pats mačiau per Poetinio Druskininkų rudens naktinius jų kūrybos skaitymus, tai kažkuris tikrai sugebėtų.

Vieningos tautos dažniausiai gyvena pusbadžiu ir ant savo sprando turi užsisodinę išprotėjusį diktatorių, kuris visus tos vienybės skaldytojus sušaudo arba priverčia bėgti iš šalies. Gerais metais vieningiausios pasaulio šalies – Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos – gyventojai graužia žolę, o nederlingais ir jos nebelieka. Tačiau sudievinto tautos lyderio laidotuvėse rauda vienas už kitą nuoširdžiau. Tuo pat vienybės keliu sparčiai ritasi ir mūsų kaimynė Baltarusija, tik jos uzurpatorius Aliaksandras Lukašenka savo kalboje nuolankiems liaudies deputatams sakė kviečiantis visus opozicionierius paršliaužti iš Lenkijos ir Lietuvos ant kelių, prašyti malonės ir atlyginti jam žalą. Ir pagrasino persekioti to nepadariusiųjų artimuosius bei konfiskuoti likusią šalyje nuosavybę.

Kuo mažiau tautos vienybės, tuo sočiau, laimingiau ir ilgiau ta tauta gyvena, didesnį bendrąjį vidaus produktą sukuria ir, užuot visus prievartavusi susivienyti, ištobulina skirtingų nuomonių bei interesų derinimo mechanizmus.

Tik nepradėkite pasakoti, kad mūsų baltiškeiji ar uodeguotieji protėviai gyveno kažkokiame vienybės rojuje, kurį sugriovė civilizacija. Gal jie ir puikiai susikalbėdavo vienskiemeniais garsais bei mykimu, o kai atsirado kalba, elitas iškart pradėjo engti paprastą žmogų. Tada ir prasidėjo visuomenės skaldymas ir segregacija: kromanjonietis – ne žmogus, neandartalietis – ne žmogus.

Valstybės atkūrimo dieną iš politikų tikiuosi ne vienybės iliuzijos, o paprasčiausio sąžiningumo. Kaip čia taip atsitiko, kad apie infliaciją kalbame kaip apie gamtos reiškinį ar nukritusią iš dangaus nelaimę, kurios ištiktuosius reikia sušelpti tarsi padegėlius?

Juk per visus karantinus valdžios dalino neuždirbtus pinigus prastovose sėdintiems darbininkams ir sustabdytiems verslams, o Europos Centrinis Bankas ir JAV Federalinis Rezervų Fondas spausdino pinigus tam dosnumui finansuoti. Tai negi taip sunku politikams, užuot mulkinus savo rinkėjus pažadais mažinti kainas, pasakyti tiesą, kad dabar už viską turėsime sumokėti iki paskutinio cento? Tik ne tiesiogiai grąžindami gautus pinigus, o per didesnes kainas.

Kitą savaitę Lietuvoje nebus nuobodu, nes Šeimų sąjūdis jau iš anksto atsiribojo nuo visų, kas tik švilps ir baubs oficialiuose renginiuose, o pavieniai jo aktyvistai jau džiaugiasi sulaukę iš internetinių parduotuvių įsigytų sirgalių sirenų su balionėliais, kad nereikėtų nuosavų gerklių draskyti.

Šventinių renginių organizatoriai, savo ruožtu, žada pasirūpinti padoriu įgarsinimu, kad saujelė protestuotojų neperrėktų kalbėtojų. O kad minia nesistumdytų tarpusavyje, atidžiai prižiūrės policijos pareigūnai. Argi ne tokia ir turi būti tikra laisvų, tautos vienybės mito neslegiamų žmonių šventė?