Stengiuosi žiūrėti ne tik savo rajono kandidatų debatus, bet šis pomėgis sulig kiekvienais savivaldos rinkimais darosi vis mažiau patrauklus. Tarsi žiūrėčiau nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, kur dauguma dalyvių ateina jau iš anksto žinodami, kad konkurso tikrai nelaimės. Bet vis tiek dalyvauja, nes jiems tai yra proga priminti publikai, kad išvis egzistuoja.
Kažkas panašaus vyksta miestuose ir rajonuose, jau ne pirmą dešimtmetį užvaldytuose tų pačių vis iš naujo perrenkamų merų. Politinės partijos žino, kad jų sostų neišklibins, todėl net nesistengia į tokias savivaldybes deleguoti perspektyviausių savo lyderių. Kam galėtų norėtis papuošti savo biografiją pralaimėjimu teisiamam Druskininkų carui, Kauno arba Širvintų šeimininkams?
Gerbiu Andrių Tapiną, bet jo iniciatyva įtikinti kauniečius iškrapštyti iš Kauno miesto savivaldybės Visvaldą Matijošaitį dėl to, kad „Vičiūnų“ grupės verslai tebeveikia Rusijoje, atsimušė kaip kirvis į akmenį. Skirtingai nuo Valdemaro Tomaševskio, kurio vadovaujamai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai A. Tapinas 2020 m. užkirto kelią į Seimą, dabartinis Kauno meras nėra taip nekenčiamas didžiosios visuomenės dalies. Net ir po visų skandalų jis išlaiko nepolitikuojančio ūkiško miesto šeimininko įvaizdį, patrauklų politika nesidominčiai rinkėjų daliai. O mero komandos pasirinkta strategija kurstyti kauniečių ambicijas, esą jiems jokie sostinės nuomonių lyderiai nepaaiškins, už ką reikia balsuoti, veikia stipriau negu prieštaringos žinios apie Ukrainoje galimai aptiktus įtartinos kokybės „Vičiūnų“ grupės įmonių gaminius.
A. Tapino akcijos „Viso, Visvaldai“ nesėkmę gali nulemti ir tai, kad, pasak apklausų, antrąją vietą Kauno mero rinkimuose daugiausia galimybių turi užimti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatas, buvęs Sveikatos ministras Aurelijus Veryga. Nes liberalių pažiūrų A. Tapino auditorijai per visą 2016–2020 m. „valstiečių“ valdymo kadenciją A. Verygos pavardė tapo kone keiksmažodžiu. O apklausos paklaidos ribose nuo šio atsiliekantis konservatorius Vytautas Juozapaitis pasmerktas sugerti visą jo partijai dėl pedofilijos skandalo Seime tenkančią neapykantą.
Pedofilijos ir informacijos nutekinimo skandalas dar netapo pagrindine kandidatų į merus debatų tema visai ne todėl, kad opozicinės partijos mandagiai susilaikytų nuo savo oponentų iš valdančiosios daugumos gėdinimo. Tokia agitacija, visus konservatorius pravardžiuojant „pedopartija“ ir niekaip su skandalu nesusijusius regionų politikus urmu priskiriant prie slaptų pedofilų gynėjų, labiau tinka ne viešoms diskusijoms, o privatiems pokalbiams parduotuvės eilėje, kirpykloje ar autoservise. Patikėkite, tai jau vyksta, todėl Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatams nereikėtų labai stebėtis, jei per šiuos rinkimus gaus mažiausiai rinkėjų balsų per visą partijos istoriją.
2015 ir 2019 m. savivaldybių tarybų rinkimuose triumfavo visuomeniniai rinkimų komitetai, turėję gerokai palankesnes finansavimo sąlygas ir gerokai mažiau atsakomybės už politines partijas. Dabar, kai partijų ir nepartinių darinių konkuravimo sąlygos daugmaž sulygintos, mes vis dar springstame buvusių klaidų vaisiais. Komitetų dominavimo laikotarpiu partinė sistema provincijoje taip susilpnėjo, kad į kandidatų sąrašus tenka burti ne būsimus nacionalinės politikos lyderius ir regionų šviesuolius, o bet ką, kas tik sutinka kandidatuoti po partine vėliava. Teisti ar šiaip buki kandidatai partijų sąrašuose yra tiesioginė ne pirmą dešimtmetį besitęsiančio partinės sistemos naikinimo pasekmė.
Jeigu labai stebėjotės, kai Darbo partijos kandidatų sąrašo į Druskininkų savivaldybės tarybą lyderis Edvinas Garackevičius įkliuvo policijai su puse kilogramo hašišo, o LVŽS kandidatas į Šilutės rajono merus Robertas Kuncaitis pareiškė, esą Krymas priklauso Rusijai, tai jūs dar nepasidomėjote, kas tūno kandidatų sąrašų gilumoje. Tame pačiame Druskininkų „darbiečių“ sąraše nesunkiai rasite ir daugiau įdomaus likimo asmenybių. Pavyzdžiui, jaunas bedarbis sugebėjo sukaupti ilgą sąrašą teistumų už vagystes, turto sunaikinimą ar sugadinimą ir neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. O dabar pretenduoja valdyti kurortą.
Nereikia nė vartyti kandidatų anketų – kartais tiesiog užtenka pažvelgti į intelekto požymių nesužalotus veidus rinkiminiuose plaktuose. Seniai mačiau, kad šalies pakraščiai nukraujavo sulig kiekviena išvykstančių į didžiuosius miestus ir užsienį gabiausių moksleivių karta, bet prisipažįstu nesitikėjęs, kad taip greitai pasieksime tokį lygį, kai vietinėje politikoje liks vien žmonės, kuriems ne tik savivaldybės biudžeto skirstymo, bet ir daugiabučio namo bendrijos ūkio reikalų nedrįsčiau atiduoti.
Galiu didžiuotis, kad gyvenu Lazdijų rajone, kuriame valdžia vis dar keičiasi ir gali keistis ateityje laisvų rinkimų, o ne nuosprendžių už korupciją būdu. O kadangi abu kandidatai, turintys daugiausia galimybių laimėti rajono mero rinkimus, man atrodo tinkami toms pareigoms užimti, tai rajono spaudoje pažadėjau kaimynams, kad rinkimų antrojo turo dieną mesiu monetą ir balsuosiu taip, kaip ji išburs. Tačiau tokių savivaldybių sulig kiekvienais rinkimais Lietuvoje lieka vis mažiau. Ar ilgai svarbiausių šalies politinių partijų lyderiams dar pavyks apsimetinėti, esą mūsų demokratija veikia vos ne tobulai? Ir įtikinti save, kad carų užvaldytų savivaldybių gyventojai kažkokiu būdu gali laisvai rinkti nacionalinę valdžią.
Ta proga man knieti papasakoti istoriją, kaip Baltarusijai priklausančioje Černobylio zonos dalyje karvių banda po šeimininkų mirties sulaukėjo ir gyvena laisvai, tarsi stumbrai. Baltarusių mokslininkai sako, kad juodmargės karvės ir jaučiai visiškai prisitaikė prie tokio gyvenimo: žiemą kanopomis iškasa žolę, nuo šalčio slepiasi apleistuose pastatuose, o pieno turi tik veršelių vedimo laikotarpiais. Pasakojimą apie jas socialiniuose tinkluose platinantys baltarusiai įžvelgia užuominų, kad ir jiems pavyks išmokti gyventi laisvėje, vos tik ūsuotas tironas nusibaigs arba bus nuverstas. O aš iškart prisiminiau vienvaldį miesto ar rajono šeimininką įpratusius turėti provincijos lietuvius, kuriems šie savivaldos rinkimai bus tik dar viena proga savanoriškai užsikabinti ant ragų nelaisvės grandines.