Myliu Lietuvą, bet... Ir tame „bet“ slypi visa velniava. Kur jis šmėsteli, gero nelauk. „Aš ne rasistas, bet negrų nemėgstu“, „Aš ne homofobas, bet geriau tegul tie nelenda prie vaikų“, „Neneigiu Holokausto, bet tie žydai...“
Todėl pirmiausia susitarkim dėl žodžių reikšmių. Pokario emigrantai, pasitraukę į Vakarus, apsigyvenę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ar Australijoje galėjo visą gyvenimą nešiotis savyje idealizuotą Lietuvos vaizdą, kuriame prie kelio vingio tebelaukia nuo lietaus bei saulės papilkėjęs Rūpintojėlis ir tėviškės sodybos gandrai, o geltonkasės lietuvaitės rymo prie medžio drožiniais padabintų langų svajodamos, kada išvysim okupantus ir vėl būsime laisvi.
Tačiau dabar Lietuva yra valstybė su visomis jos institucijomis, išrinktais jai atstovauti valstybės pareigūnais ir visi jos piliečiai.
Mylėti kokį nors Kišimosi į jūsų privatų gyvenimą departamentą prie Nelabai svarbių reikalų ministerijos gerokai sunkiau, negu saulėlydį virš Kernavės piliakalnių.
Pabandykite vienu metu mylėti penktadienį suformuotą Seimo valdančiąją daugumą ir opoziciją, išrinktąjį ir kadenciją baigiančią prezidentus, įtariamus korupciniais nusikaltimais, bet dar nenuteistus savivaldybių vadovus – kaip mat viskas galvoje susijauks. O nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą mylėti tebereikia, ar apkalta nuo tos pareigos mus atleido? O jei gražiai paprašyčiau, gal kas nors mane atleistų nuo meilės Petrui Gražuliui, nors Seimas ir nesugebėjo panaikinti jo neliečiamybės?
Ne ką lengviau mylėti Lietuvą visų jos piliečių asmenyje. Tų, kurie stato prekybos centro aikštelėje savo BMW X5 per dvi neįgaliųjų vietas, parke nesurenka šuns išmatų ir numeta elektrinį paspirtuką ant šaligatvio tiesiai jums po kojomis. O gal į meilę Lietuvai netelpa bent jau jai nelojalių vatnikų, grojančių iš savo telefonų Gazmanovo „Padaryti SSSR“, mylėjimas? Jei taip, tai kur riba: ar meilės vertas lietuvis būtinai privalo įstoti į Šaulių sąjungą ir balsuoti už Landsbergio partiją, ar gali paslapčia rūkyti žolę ir neprisiminti Mindaugo karūnavimo metų?
Meilė Lietuvai lyg turėtų apimti ir visą jos istoriją, praeitį, iš kurios šį vakarą per visą pasaulį skambėsiančios „Tautiškos giesmės“ autorius mus įsakmiai įpareigoja semtis stiprybės. Tačiau vos tik ta praeitimi pradedame kiek rimčiau domėtis, kyla kvailų klausimų, ar taip jau viskas vien pasididžiavimo verta. Dėl dalyvavimo sovietų ir nacių karo nusikaltimuose lyg ir viskas aišku, tačiau kur padėti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką – Generolą Vėtrą?
Ar tikras Lietuvos patriotas privalo laikytis įsikibęs šapokiško Lietuvos istorijos įsivaizdavimo, kuriame laikotarpis po Liublino unijos tėra tik nuosmukis ir valstybingumo žlugimas, ar galiu grožėtis tuo, kas mums liko iš Abiejų Tautų Respublikos paveldo? Bet tada jau visai sudėtinga atsirinkti, ar Lietuva, pasirašydama 1920 m. taikos sutartį su Sovietų Rusija, nepasielgė truputį kiauliškai. Juk sovietai tada tęsė pergalingą Pasaulinės revoliucijos žygį ir tik Juzefas Pilsudskis prie Vyslos juos sustabdė, o mes už jo nugaros susiderėjome su raudonaisiais komisarais.
Ko gero, mielas skaitytojau, mudu jau visai susipainiojome tuose jausmuose. Dabar jau išsigandau, kad sugadinau tamstai šventę ir giedodamas toliau uždavinėsite sau kvailus klausimus. Todėl pats metas išduoti tą slaptą formulę, kuri man pačiam padeda visus tuos tarpusavyje prieštaraujančius klausimus palikti atvirus ir nesijausti kažkaip neteisingai mylinčiu Lietuvą.
Mylėti Lietuvą reiškia būti neabejingam.
Į šitą meilės apibrėžimą tilps ir svetima gėda už lietuvius, kurių nusikaltimus aprašo Britanijos ar Norvegijos žiniasklaida, ir džiaugsmas, kai laimi mūsų krepšininkai, ir kaltė už Holokaustą, kuriame nė vienas mano giminaitis nedalyvavo, ir pasišaipymai iš valdžios. Juk čia laisva šalis, todėl nėra vienintelio teisingo būdo mylėti Lietuvą. Ir nėra jokios instrukcijos, eikime švęsti.