Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Vartojimo sūkuryje užsisklendusi ikipolitinė būtybė nepajėgia žvelgti grėsmių demonams į akis

Kai vėjo gūsiai po truputį plėšo mano kiemą nuo kaimynų ir kelio slepiančius lapus, o dienos sutrumpėja tiek, kad net nebelieka prasmės namie išjungti šviesą, pripjaustau į elektrinę džiovyklę ką tik iš miško parsineštų peraugusių baravykų ir pastatau ją kambario viduryje. Beveik iškart namus užlieja jauki šiluma ir iš vaikystės pažįstamas kvapas.

Atrodo atsigulčiau į lovą, užsikločiau ir niekur daugiau nebeeičiau, nieko neveikčiau iki pat pavasario lygiadienio, kai ši atšiauri šalis vėl taps tinkama gyventi, o ne kęsti šaltį.

Tas noras pasislėpti po antklode nuo rūstaus pasaulio realybės ko gero tūno mūsų prigimtyje. O jei kas primena, kad toks laikinas saugumo jausmas – tik iliuzija, tai pykstame ant jų lyg maži vaikai.

Vos tik „Swedbank“ Baltijos šalių vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis užsimena, kad praėjus 10 metų po krizės blogiausias scenarijus netrukus gali pasikartoti, politikai pradeda elgtis lygiai taip, kaip 2008-aisiais – neigti bet kokią naujo sunkmečio galimybę ir kaltinti vieni kitus. O jei tos pastangos ir komitetų darbo valandos, kurias dabar valdančioji dauguma aukoja propagandiniam tikslui įrodyti „Dviračio šou“ peliukų teiginį kad „Kubyyyylius nuvarė Lietuvą“, būtų skirtos veiksmų planui, kaip elgsimės per kitą krizę sudaryti? Kaip mat pasipiltų kaltinimai formuojant neigiamus lūkesčius, kurie gali blogai paveikti vartojimą.

Todėl geriau tegul, kaip toje ką tik paskelbtoje Lietuvos banko apklausoje, bent pusė gyventojų ir toliau tiki, kad butai brangs, ima paskolas, didina vartojimą. Dėkitės į lėkštę deserto, kraukit į vežimėlį prekes, rikiuokitės į eilę naujam „iPhone“, kainuojančiam daugiau už jūsų tėviškės sodybą. Juolab kai pavyzdį rodo pati valdžia, užsimojusi mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti niekada rinkimuose nedalyvavusią partiją, dalina pažadus jei ne šiemet, tai kitąmet jau tikrai juntamai padidinti algas mokytojams, gydytojams, socialiniams darbuotojams. Paskui juos jau rikiuojasi kultūrininkai ir komunalininkai, ugniagesiai ir duobkasiai – išlaidavimo puota tik prasideda.

Dar daugiau vaikiško naivumo sugebame pademonstruoti, kai NATO sąjungininkai pastebi, jog mūsų kaimynė Rusija rengiasi dideliam karui su Vakarais. Vartojimo sūkuryje užsisklendusiai ikipolitinei būtybei tai atrodo taip tolima, kaip NASA užfiksuoti tolimų galaktikų žvaigždžių sprogimai. Ir nesvarbu ar ji dirba vaikus į Rusijos stovyklas vežiojančios savivaldybės administracijoje, ar Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, naudojančioje rusišką programinę įrangą, sudarančią galimybę Kremliui užsigeidus pažaisti su jūsų pajamų ir išlaidų skaičiukais.

„Mes turime Lietuvoje vieną problemą: iki šiol neįsisąmoninome, kad išgyvename karo su Rusija situaciją. Nuo to viskas prasideda. Bent jau dabartinė valdžia tikrai to nėra įsisąmoninusi, nes ji neužsiima, pavyzdžiui, antihibridinės strategijos kūrimu“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius.

Na ir kas, kad sakė, maža ko tie analitikai prišneka, o lietuviui nors kuolą ant galvos tašyk, lygiai kaip 1940-aisiais, kai ne tokiai jau mažai Lietuvos daliai labiau rūpėjo ne tiek laisvės praradimas, kiek žinia, kad pagaliau pavyko atsikratyti nusibodusiu inteligentiškai minkštu diktatorium Antanu Smetona. Kol okupantai nepradėjo suiminėti, kankinti, tremti ir šaudyti, atrodė gal net visai simpatiški su savo šūkiais apie darbo liaudies valdžią.

„Aš puikiai suvokiu, kad trys Baltijos šalys visada yra pavojuje. Visada. Invazijos baimė, visa istorija jums tai primena ir jūs teisingai sakote, kad nėra lengva būti tiltu, tačiau šitos rungtynės žaidžiamos kasdien, pasitelkiant kultūrą, dialogą, tačiau tai nėra lengva. Mūsų visų pareiga yra jums padėti. Net ne padėti, o būti šalia jūsų, būti arti savo širdimi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus skrisdamas į Romą po keturių dienų vizito Baltijos šalyse.

Mąstančiam žmogui užteko 4 dienų, o nenorinčiam mąstyti maža viso gyvenimo. Ir čia nerasiu geresnio pavyzdžio už europarlamentarą Rolandą Paksą, pasisakiusį už tai, jog Lietuva „inicijuotų Baltijos valstybių ir Karaliaučiaus srities demilitarizavimo susitarimą, kaip ilgalaikę taikos Europoje ir visame pasaulyje programą“. Tarsi sutartys, kurias pasirašo Rusija, būtų bent kiek nors vertesnės už popierių, ant kurio jos atspausdintos.

Ukrainos teritorinį vientisumą irgi saugojo tarptautinė sutartis, bet tai nesutrukdė Rusijai, buvusiai viena iš Budapešto memorandumą pasirašiusių šalių, aneksuoti Krymą. Nežinau ar verta rimtai kalbėti apie R. Pakso pasiūlymus, bet jo sumanytas Baltijos valstybių ir Karaliaučiaus srities demilitarizavimas reikštų, kad Krymo scenarijų Kremliaus pasiųsti žali žmogeliukai galėtų čia įgyvendinti be jokio pasipriešinimo.

Gal iš tikrųjų nemažai daliai žmonių toks galvos slėpimas po antklode yra būtinas, nes jie tiesiog neištvertų žvelgdami visiems grėsmių demonams tiesiai į akis. O tų, kuriuos iššūkiai užveda ir įkvepia, visuomet būdavo mažuma, bet jie sukūrė šitą nuostabią šalį.