Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Vokiečiai nenori imigrantų, amerikiečiai – elektromobilių, o lietuviai – jokių permainų

Pasaulis ir Lietuva keičiasi visai ne taip, kaip buvo numatę visažiniai mūsų šviesios ateities planuotojai, o tai, kas vakar atrodė neginčytina tiesa, visai netikėtai užleidžia vietą rūsčios tikrovės padiktuotoms idėjoms.

Ne taip seniai feisbukas priminė man 2021 m. rugsėjį Kapčiamiesčio girioje užfiksuotus vaizdus, kaip visai netoli nuo mano grybavimo vietų pasieniečiai ir karo policijos pareigūnai sulaikė nedidelę migrantų grupę. Važiavau pro juos miško keliuku, ir vien iš smalsumo padaręs keletą nuotraukų telefonu, paskui nusistebėjau, kaip liūdnai tie liesi mažo ūgio jauni vyrai iš tolimų kraštų atrodo prieš augalotus mūsų pareigūnus.

Tuomet visa Lietuva buvo pasidalijusi į tuos, kas reikalavo griežčiau saugoti sienas, o visus Aliaksandro Lukašenkos režimo prie jos atgabentus migrantus iškart apgręžti, ir negausius kairiosios žmogaus teisių sampratos išpažinėjus, reikalaujančius įsileisti visus atvykėlius. Pirmoji nuostata nugalėjo: Lietuva apsitvėrė spygliuotomis vielomis ir sutiko geriau mokėti kompensacijas pavieniams Europos Žmogaus Teisių Teisme prieš ją bylas laimintiems migrantams, negu tapti viena didele pabėgėlių stovykla. O netrukus tapome pavyzdžiu visoms Europos Sąjungos (ES) išorės sienas saugančioms šalims, kaip reikia tai daryti.

Šią savaitę savo sienų kontrolę laikinai atnaujino Vokietija, ilgą laiką garsėjusi pasaulyje kaip svetingiausia atvykėliams šalis, neskubanti deportuoti net ir tų, kuriems teisė gauti prieglobstį nepriklauso. Ir tai padarė ne kažkokie dešinieji ekstremistai, bet Olafo Scholzo socialdemokratų vyriausybė.

Vokiečių pareigūnai netgi drįsta apgręžti prie sienos neturinčias teisės atvykti į jų šalį migrantų grupes, nors prieš dešimtmetį kanclerė Angela Merkel savo pasisakymais, kad Vokietija priims ir priglaus visus, paskatino milijonus žmonių nelabai jaukiuose pasaulio užkampiuose leistis į kelionę.

2015 m. žurnalas „Time“ nominavo A. Merkel metų žmogumi už vaidmenį sprendžiant migracijos krizę ir teigė, neva ji „suteikė nepalaužiamą moralinę lyderystę pasaulyje, kuriame to taip trūksta“. Pasisakyti prieš migraciją Vakarų Europoje tuo metu reiškė politinę savižudybę, o kairiųjų aktyvistai atidžiai stebėjo viešąją erdvę, kad nė vienas „islamofobas“ ir „fašistas“ neliktų valstybės tarnyboje ar progresyviame universitete.

Kiti Bundestago rinkimai Vokietijoje vyks 2025 m. rugsėjo 28 d., bet jau dabar daugmaž aišku, kas taps kitu kancleriu, pakeisiančiu socialdemokratą O. Scholzą – krikščionis demokratas Friedrichas Merzas. Jo partija apklausose beveik dvigubai lenkia antroje vietoje esančią tolimosios dešinės „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD), o socialdemokratų laukia visiškas sutriuškinimas.

F. Merzo požiūris į migraciją bene ryškiausiai atspindi pasikeitusias Vokietijos visuomenės nuotaikas ir nelabai skiriasi nuo to, ką anksčiau kalbėjo AfD lyderiai. Palyginti su A. Merkel, jis yra tarsi koks Laurynas Kasčiūnas mūsų Tėvynės sąjungoje. Tačiau esminis F. Merzo pažiūrų skirtumas nuo AfD – aiški nuostata remti Rusijos agresiją patiriančią Ukrainą ir nenuolaidžiauti Vladimiro Putino režimui. O po nesėkmingų savivaldos rinkimų rytinėse Vokietijos žemėse ir socialdemokratai suskubo demonstruoti griežtesnę migracijos politiką.

Labai tikėtina, kad kitame šviesios ateities iliuzijų žlugimo etape paskui atvirų durų migracijos politiką į užmarštį nukeliaus ir Europos Sąjungos „Žaliasis kursas“. Ne taip seniai man pasitaikė proga susipažinti su vienos audito bendrovės tyrimais, užsakytais automobilių gamintojų, apie jų klientų pasitenkinimą neseniai įsigytomis transporto priemonėmis. Nustebino, kad beveik trečdalis elektromobilių pirkėjų visame pasaulyje, įsigydami kitą transporto priemonę, planuoja grįžti prie vidaus degimo variklių. O tarp amerikiečių taip atsakiusiųjų dar daugiau – 47 procentai.

Sunku įsivaizduoti bet kokį kitą gaminį, kuriuo būtų nusivylęs trečdalis ar net pusė pirkėjų. Tarp nepasitenkinimo priežasčių minima didesnė, negu buvo tikėtasi, eksploatacijos kaina, ribotas nuvažiuojamas atstumas ir nuolatinis stresas galvojant, ar pavyks rasti laisvą įkrovimo stotelę.

Automobilių koncernai, spaudžiami politikų ir klimato kaitos aktyvistų, paskubėjo persiorientuoti į elektromobilių gamybą, tačiau jų pardavimų augimas sustojo ir faktiškai tęsiasi tik Kinijoje, kur jį lemia ne pirkėjų poreikiai, bet Komunistų partijos planai. Lietuvos savivaldybės, įrengusios už ES fondų lėšas nemokamo elektromobilių įkrovimo stoteles, sugebėjo jas išlaikyti tik iki elektros kainų šuolio 2022 m. pabaigoje. O paskui suskubo apmokestinti įkrovimą ir net grąžino panaudotą ES paramą.

Daugiausia mandatų socialdemokratams parūpins visai ne migrantus globoję „Sienos grupės“ ar kovos prieš klimato kaitą aktyvistai. Pagal visas apklausas, tipiška LSDP rinkėja yra 40–60 metų moteris, dirbanti rajono centro ar nedidelio miestelio biudžetinėje įstaigoje, pavargusi nuo permainų, reformų ir labiausiai trokštanti ramybės bei stabilumo.

Lietuvoje šių metų pabaigoje konservatorių ir liberalų vyriausybę pakeisianti nauja centro kairės valdančioji koalicija turės sudėlioti naują Vyriausybės programą. Jau dabar aišku, kad joje, vargu, ar rasime daug kairiųjų nuostatų žmogaus teisių srityje. Bet ne ką mažiau įdomu, ar požiūris į migraciją bei klimato kaitą taip pat bus priderintas prie daugumos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkėjų nuostatų.

Nes daugiausia mandatų socialdemokratams parūpins visai ne migrantus globoję „Sienos grupės“ ar kovos prieš klimato kaitą aktyvistai. Pagal visas apklausas, tipiška LSDP rinkėja yra 40–60 metų moteris, dirbanti rajono centro ar nedidelio miestelio biudžetinėje įstaigoje, pavargusi nuo permainų, reformų ir labiausiai trokštanti ramybės bei stabilumo. Būtent dėl to pavasarį ji balsavo už Gitaną Nausėdą.

O dabar tikisi, kad po Seimo rinkimų Lietuvoje ketverius metus nevyks visiškai nieko: kilogramas kiaulienos sprandinės kainuos tiek pat, kiek kainavo vakar, antrą dešimtmetį šeimą vežiojantis dyzelinis „Audi“ universalas be vargo praeis techninę apžiūrą, televizorius rodys ne partijų rietenas, bet serialus apie laimingą meilę, o radijas gros XX a. dainas.