Romas Sadauskas-Kvietkevičius: žinau, kaip socialdemokratai gali laimėti Seimo rinkimus

Lietuvos socialdemokratų partija galėtų triuškinamai laimėti artėjančius Seimo rinkimus, jei tik išdrįstų žengti vieną svarbų žingsnį – kandidatų sąrašą įkalbėtų vesti Alytaus miesto merą Nerijų Cesiulį.

Įstrigusi trečioje populiariausių šalies politinių jėgų sąrašo vietoje LSDP turi vieną didelę bėdą, kuri jai neleidžia tikėtis per likusį iki 2020 m. spalį vyksiančių Seimo rinkimų išsiveržti į priekį. Labai panašią, kaip prieš anuos Seimo rinkimus turėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, didele persvara įveikiantis varžovus dėl savo posto vidaus rinkimuose, nėra taip pat mylimas rinkėjų. Galima sakyti, visai nemylimas, jei pakartotiniuose rinkimuose Žirmūnų apygardoje buvo sukapotas TS-LKD savivaldybės tarybos narės tarsi į vištidę įsmukęs kačiukas.

Ramūnas Karbauskis irgi toks – savi partiečiai ant rankų nešioja, prašosi išplakami botagu, Naisuose lenkiasi iki žemės. Bet kuo toliau nuo gimtojo kolūkio, tuo mažiau meilės ir garbės. LVŽS šitą problemą išsprendė pasisamdydama vesti sąrašą netikėtai išpopuliarėjusį po Igorio Molotkovo bėgiojimo po Vilnių su „Kalašnikovo“ automatu „Tvarkos ir teisingumo“ vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį.

LSDP situacija netgi lengvesnė, nes Alytaus meras jau yra socialdemokratas, metų pradžioje laimėjęs tiesioginius miesto vadovo rinkimus. Belieka jį įtikinti nedvejojant dar kartą imtis lyderystės, o G. Palucką – bent kartą pasiaukoti dėl partijos ir užleisti pirmąją kandidatų sąrašo vietą.

Dvejoti, kad padangų dūmuose atsiradusi visaliaudinė N. Cesiulio meilė išgaruos jiems išsisklaidžius, o per metus iki rinkimų niekas jo neprisimins, nėra jokio pagrindo. Tautos atmintis taip veikia, kad nauji politikos veidai įsimena tik po dešimtmečio aktyvios veiklos, bet ekstremaliomis sąlygomis sužibėję asmenybės joje įstringa greitai, tvirtai ir ilgam. O herojaus su dojokauke paminklui jokios naujai klijuojamos nepalankios detalės tiesiog nelimpa.

Komunikacija feisbuke, suprantama paprastam žmogui, tarmiškai skambanti kalba ir sostinės politikavimui priešpastatomas konkretus darbas gesinant gaisrą yra būtent tai, ko trokšta LVŽS nusivylę rinkėjai.

„Šiandieną mums reikia gesinti gaisrą, o ne politikuoti“, – sako meras, paklaustas apie žmonių renkamus parašus dėl vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės atsistatydinimo. Būtent taip būtų atsakęs velionis LSDP lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas. Būtent tai nori girdėti prasmės politikoje neįžvelgiantis rinkėjas. Kita N. Cesiulio frazė – „Mes – dzūkai, o ne paspirtukai!“ – verta būti paskelbta metų posakiu, o Alytaus krašto žmonių atmintyje išliks gal net ilgiau, negu juodų dūmų stulpo gimtojo miesto danguje nuotraukos socialinių tinklų albumuose arba įkvėpti toksiški junginiai kraujyje. Politinės komunikacijos prasme jis prilygsta legendiniam Donaldo Trumpo „Make America great again“, sutalpindamas savyje visą centrinės valdžios užmirštos provincijos apmaudą ir siekį atgauti prarastą išdidumą.

Tradicinei partijai kliautis nacionalinėje politikoje nespėjusiu pasireikšti provincijos lyderiu yra truputį rizikinga. LSDP savo vadovybėje jau turėjo Druskininkų „sėkmės pavyzdį“ sukūrusį Ričardą Malinauską, kuris įvėlė premjerą Algirdą Butkevičių į Vijūnėlės dvaro „zadanijų“ skandalą, sugadino jo „tefloninį“ reitingą, o galiausiai trenkė durimis ir išėjo kurti savo visuomeninį komitetą. Negana to, dabar yra įtariamasis garsiausioje šio amžiaus kyšininkavimo byloje. Todėl, prieš išvykstant į Alytų įkalbinėti N. Cesiulį tapti LSDP sąrašo lyderiu, G. Paluckui dar teks susitrinkti informaciją, kokius skeletus naujasis gelbėtojas slepia savo spintoje už ugniagesio kostiumo. Jei pats nesugebės, tai už jį anksčiau ar vėliau padarys Vilma Danauskienė, bet tada jau gali būti per vėlu.

Štai ką apie merą N. Cesiulį parašė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vadovė Giedrė Bulgakovienė: „Vaikis Vidzgiry užaugo paprastam butuky blokinio namelio, tėvai, matyt, išmintingi žmonės, nes berniokas buvo dažnas mūsų bibliotekos lankytojas – knygutes tikrai skaitė nuo mažiuko, dalyvaudavo Vaikų knygos švenčių konkursuose (vienąkart už piešinį, kur tokia babytė su skaruke, net laureatu tapo). Seniausiai turi mūsų bibliotekos skaitytojo pažymėjimą ir net tapęs meru vis užsuka – tiesiai pas abonemento merginas, jei kokios knygos prireikia. Daug kažkada skaičiusio ir tebeskaitančio nors kažkiek iki šiol, jo kalbėsena. Dėl to ir vaizdinga – be tų vėžin varančių biurokratinės puskalbės šablonų. Dėl to ir įsimintina – tarsi kirvuku tarpuragėn kartais“.

O jei žmogus nuo vaikystės skaitė knygas, tai, jam tapus premjeru, blogiau, negu prie neskaitančios valdžios, būti neturėtų. Nors ir nelabai man prie širdies būtų ta kairiųjų pergalė – prisipažinsiu, kad pats už juos net ir dūmų prisikvėpavęs nebalsuočiau.