Ką ten sovietmečiu – homofobijos bei rasizmo nebuvo ir prie „valstiečių“. Nes Ramūno Karbauskio iš Kultūros komiteto pirmininko pareigų diriguojamas Seimas nė neketino svarstyti jokių vienalytę partnerystę ar lyties keitimą reglamentuojančių įstatymų. Tik vienas etatinis homofobas Petras kartais prisimindavo tokiu esąs ir per miegus sušukdavo „Už Lietuvą, vyrai!“. Net dešimttūkstantinę „Baltic Pride“ eiseną 2019 m., pasislėpę Arkikatedros šešėlyje, homofobiškais plakatais pasitiko vos keli aktyvistai. Ir dar Kristupas Krivickas savo daugiavaikę šeimą į Sereikiškių parką atvedė Nagliui Puteikiui parodyti.
Ne ką geriau sekėsi Lietuvos rasistams. 2016 m. stabdyti pabėgėlius gatvės plakatuose žadėjusi Darbo partija buvo išjuokta ir išvis nepateko į Valstiečių liaudies seimą. O tolimosios dešinės politikai, praktikavę viso pasaulio neonacių pamėgtas dviprasmybes, net visai atviru šūkiu „Didžiuojuosi, kad esu baltas“ nieko nesudomino.
2021-ieji iššovė, kaip neužtaisyta patranka: per pusmetį centro dešiniųjų valdymo sužinojome, kad esame homofobų kraštas. Vos tik tauta pamatė gyvą gėjų Seime, išgirdo apie Partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją, nerūpi jai nei skiepytis, nei alaus sekmadienio popietę paragauti, tik leisk viešai pademonstruoti žinias apie analinio akto subtilybes.
O įpusėjus vasarai pabudo ir antroji slibino galva – rasizmas. Ne taip seniai buvau Druskininkų ir Veisiejų turguose, įdėmiai klausiausi, ką žmonės garsiausiai tarpusavyje šneka. Tai dauguma aptarinėja pabėgėlių antplūdį, tarsi prisiartinusią pasaulio pabaigą.
Vertinimai kinta nuo tokio, bene labiausiai mane erzinančio savo vergiškumu, esą nereikėjo kištis į kaimynų reikalus, globoti baltarusių opozicijos. Nenorėjom draugauti su Aliaksandru Lukašenka, tai dabar jis mus skaudžiai baudžia. Kiti piktinasi, kaip čia dabar negalim sienų saugoti kaip sovietmečiu – su spygliuotomis vielomis, bokšteliais ir kulkosvaidžiais.
Paskambino man viena dzūkė ir sako: „Važiavau namo ir taip išsigandau – kelkraščiu du negrai eina“. Atsakiau, kad tądien buvo ketvirtadienis, o ne viduramžiai. Tai gal nereikėtų bijoti žmonių tamsesne oda? Ir likau visiškai nesuprastas, kaip šitaip galiu ignoruoti grėsmę tautos baltumui. Dar mažiau to supratimo liks po Druskininkų mero pašmaikštavimų tiesioginėje radijo laidoje apie „stipraus įdegio žmones“.
Kadangi pabėgėlius prie mūsų sienos organizuotai atgabena baltarusiai su paties Lukašenkos palaiminimu, tai sąžiningiausia būtų juos apgyvendinti to paties Baltarusijos prezidento administracijos valdomoje sanatorijoje „Belorus“, Druskininkuose.
Privalumų daug. Nereikėtų tų pavargusių keliautojų į Europą toli gabenti, nes būtent ties Druskininkų savivaldybe migrantai kerta sieną, Mikalojaus Čiurlionio tapytame Raigardo slėnyje. Sanatorijos teritorija aptverta, patalpų užteks ne vienam tūkstančiui pabėgėlių, jeigu daugiau lovų pristatysim. Ir niekas nesiskųs, kad laikome juos nehumaniškomis sąlygomis.
Nežinau, kaip teisėtu būdu tokį mano pasiūlymą įgyvendinti, bet ekstremalios situacijos režimas suteikia daugiau galimybių, ne vien tik spygliuotos vielos pasienio tvorai skubiai statyti. Prisipažinsiu, kad nelabai suprantu, kam tos spygliuotos vielos išvis reikia – susiplėšys kelnes belipdami, paskui turėsim naujomis aprūpinti, bus dar papildoma finansinė našta valstybei. Dar liūdniau, jei tvoros kirs žvėrių migracijos takus – jie vis tiek bandys įveikti kliūtis ir ne vienas susižalos.
Politinės problemos nesprendžiamos techninėmis priemonėmis, tačiau mums kažkodėl sudėtinga suprasti, kad pabėgėliai – irgi žmonės su savo teisėmis. O turtinga ir tarptautinius įsipareigojimus gerbianti Lietuva negali elgtis kaip Šiaurės Korėja arba lėktuvus grobiančio teroristo valdoma šalis.
Pasaulyje yra dešimtys, o gal ir šimtai milijonų nelaimingų žmonių, nesugebančių susikurti gerovės savo valstybėse. Ir pasiruošusių keliauti ten, kur ta gerovė jau sukurta kitų. Neužmirškime, kad tokia galimybe pasinaudojo beveik milijonas lietuvių, išvykusių gyventi į turtingesnes Europos šalis. Tai gal nuvežkime į artimiausią pabėgėlių stovyklą po lietuvišką šakotį ar kruasanų – jie juk taip svajojo apie Paryžių. Arba vietoje koncertinos (taip dabar vadinama spygliuotų vielų tvora) prikaišiokime pasienio miškų keliukuose rodyklių į Vakarų Europą. Bet toliau nuoširdžiai vaidinkime, kad juos čia gaudome.
A. Lukašenkos režimas neturi tikslo padėti irakiečiams pasiekti savo svajonių šalis. Jis siekia sugriauti mūsų liberaliosios demokratijos pamatus. O geriausiai jam talkina tie Lietuvos politikai, kurie dabar naudojasi proga nuteikti visuomenę prieš Europos vertybes. R. Karbauskis ta proga prabilo, esą Ingridos Šimonytės vyriausybė nemoka spręsti pabėgėlių krizės ir jau tuoj dėl to žlugs, o tada jau jis sugrįš iš šešėlio gelbėti Lietuvos. Darniai palaikomas viso opozicinių partijų valdomų savivaldybių merų, stumdančių pabėgėlius kuo toliau už savo valdų ribų.
Opozicija atrado stebuklingą tabletę savo reitingams kelti, baugindama rinkėjus pabėgėlių antplūdžiu. Ir kukliai nutylėdama, kad tuomet, kai buvo valdžioje, taip ir nepasirūpino derama pasienio apsauga. Jei pabėgėliai būtų atėję per jų kadenciją, darytų tą patį, ką dabar daro konservatoriai. O gal iš tikrųjų paaukotų visas mūsų užsienio politikoje tris dešimtmečius deklaruotas vertybes ir pultų tartis su A. Lukašenka dėl jo organizuotos pabėgėlių gabenimo kampanijos stabdymo mainais į sankcijų panaikinimą ir laisvės siekiančių baltarusių disidentų išdavimą?