R.Repšienė. „Lietuviškoji mizoginija“: stebuklai, moterys ir kitos nacionalinės nelaimės

Laimės indeksai šalyje, kuri pirmauja pasaulyje pagal nelaimingų žmonių skaičių, primena parabolę apie neregių karalystę – ten nėra vietos regintiems ar norintiems išvysti saulės šviesą. Verčiau keikti tamsą, negu uždegti žiburį? Lengviau klaidžioti savo prietarų, nelaimių, dejonių labirintais, užuot siekus kokiu nors stebuklingu būdu išsigelbėti iš nevilties, kuri visus amžinose (paveldėtose?) sutemose skendinčių namų kalinius (atsidūrusius ten savo noru?) varžo tarsi tramdomieji marškiniai.

„Pasaulis yra didelis, bet mumyse jis gilus it jūra“ (Rainer Maria Rilke). „Pasaulis yra didelis“, bet išsigelbėjimas laukia ne už jūrų marių, o glūdi mumyse.

Nors stebuklai buvo šimtus metų atkakliai stumiami iš kasdieninio gyvenimo, tikėjimas jais tebėra mūsų kultūros dalis. Kaip ir nuostata, kad moterys „iš principo“ privalo būti nelaimingos, nes ne kas kitas, o jos yra visų nelaimių priežastis ir pasekmė, kentėjimų auka ir grėsmė tautinei demografijai. Ar pasaulis be moterų ko nors netektų? Cherchez la femme – tai visų detektyvų ir intriguojančių istorijų, kai priežastys neaiškios ar komplikuotos, ašis, išsaugojusi magijos iliuziją. Naujoji lietuvių mitologija, valdoma nematomų dievų, deja, tebėra senųjų baimių įkaitė.

Baimė suklysti, baimė pripažinti savo silpnumą, baimė, kad nesugebėsi pateisinti lūkesčių ir vilčių, nors net neaišku, kas sprendžia šią lygtį, kas užrašo didžiąją išlikimo formulę. Kultūros akiračiuose tam tenka tik retorinės figūros vaidmuo. „Jei kultūra nefiltruotų, ji būtų beprasmė – tokia beprasmė, kaip pats savaime yra beformis ir beribis internetas. Jei naudotumės visa jo teikiama informacija, būtume idiotai. Kultūra yra instrumentas, kuriantis intelektualinių darbų hierarchinę sistemą.“(1) Mūsų hierarchijos viršuje šįkart bus lietuviškoji ginocentrija su savosiomis paslaptimis, magija ir stebuklais, sandoriais su nelabuoju ir neįtikėtinomis sakramentalijomis, nepaprastu nuoširdumu ir santūria egzaltacija. Ar ne iš čia kildinta ir mizoginija – liguista neapykanta moterims?

Pripažinti ar ignoruoti

Apsimesti, kad pasaulyje niekas nesikeičia, reikštų parodyti savo ribotumą. Tradicijas, paveldą, vertybes, perduodamas iš kartos į kartą, taip pat „filtruoja“ akistata su dabartimi. Svarbiausi pasikeitimai vyksta viduje, tačiau kultūrinė stagnacija ir slogi aplinka slopina entuziazmą keisti aplinką ir keistis patiems. Kaip atsikratyti patriarchalinių „didelio kaimo“ įpročių ir įtvirtinti civilizuotus santykius, kad išsivaduotume iš nuolatinės kančios būsenos? Žinoma, jeigu elgsimės pagal popsininko Aro Veberio siūlomą laimės receptą („Gyventi reikia taip, kad depresija būtų kitiems“) iš pragaištingo susipriešinimo, ir ne vien tarp lyčių, niekaip neišsivaduosime. Nes kam gi lengviausia įvaryti depresiją, jeigu ne silpnesniam už save, t. y. labiau pažeidžiamam, priklausomam, jautresniam ir nuoširdesniam?

Lietuviškoji empatija, t. y. įsijautimas į kito asmens emocinę būseną, irgi reiškiasi pačiomis netikėčiausiomis formomis. Rinktinės gražuolės arba vadinamosios „žvaigždės“ tampa „kosmetinėmis“ aukomis, atseit, kad galėtų kovoti su smurtu ir kitokiu silpnosios lyties žeminimu. Ar tai padeda smurtą patiriančioms moterims? Tarptautinė socialinė akcija, pasaulyje rengiama jau dvidešimt metų su šūkiu „Šešiolika dienų be smurto“, paverčiama nacionaliniu „smurto“ podiumu miesto transporto stotelėse, o visi kiti šiai akcijai skirti renginiai lieka nepastebėti. Moterims, patiriančioms smurtą ir atsidūrusioms uždarame rate, iš kurio daugelis neturi jėgų ištrūkti, tokia abejotina parama sukelia tik dar daugiau dvejonių ir didina nerimą dėl ateities.

„Parodomasis“ smurtas tampa beprasmybės propaganda, primityvia holivudinio naratyvo „lovoje su priešu“ interpretacija.

Kodėl moterims vis dar suteikiama kančios malonė ir priskiriamas aukos vaidmuo? Reikia keisti požiūrį, kad pagaliau suvoktume: moteris nėra pasmerkta smurtui ir išnaudojimui. „Blogiausia, kad elgiamasi visiškai atvirkščiai, nes tai, į ką apeliuojama – į tradicines „stipraus dominuojančio vyro“ versus „silpnos, pasyvios, pasiduodančios, bailios moters“ tapatybes – ir yra tokio smurto priežastis, iš čia jis ir kyla, dėl to su juo ir taikstomasi.“(2)

Per vieną dieną pakeisti žaidimo taisykles, kurios galioja šimtus metų, neįmanoma. Galima kalbėti „apie moterų išlaisvinimą kaip pajuokos objektą“ (3) arba atvirkščiai – tvirtinti, kad „moterys pabudo iš sąstingio, įgijo kovingumo, dinamiškumo, linksmumo, humoro, o juk anksčiau jos buvo liūdnos“,(4) tačiau „reikėtų atskirti, kas pastovu ir kas permaininga“.(5) Papročių istorija išsaugojo nemažai paslapčių ir lemtingų, tamsių gaivalų, su kuriais dar nesame pasirengę susidoroti ar bent jau juos pripažinti, o juk ligą pradedama gydyti nuo jos diagnozės.

Kultūrinės perversijos

Archajiniai kultūros sluoksniai su vyraujančiais etiniais modeliais, kvalifikacinėmis sistemomis ir lyčių hierarchija lietuvių mąstyseną yra persmelkę „daugiau negu kitų Vakarų Europos tautų kultūrines nuostatas“.(6) Moterų ir vyrų priešprieša paremta gana kategoriškais vaizdiniais: „moterys identifikuojamos su gamta, o vyrai − su kultūra“(7), moterys atsiduria vienoje verčių grandinėje su kūnu, vyrai − su mąstymu, moterys vadovaujasi emocijomis, vyrai – protu ir t. t.(8)

Pasak Vytauto Kavolio, lietuvių pasakos irgi atskleidžia skirtingą vyrų ir moterų psichogenezę: „vyrai iš prigimties stiprūs, o moterys charakterio stiprybę, kurios iš prigimties neturi, įgyja pasiaukodamos šeimai.“ Stiprumo paradigma, akcentuojama kaip pasiaukojimas šeimai, paverčia moterį patriarchalinių vertybių įkaite. Tartum laisva valia moteris niekada nepasirinktų šeimos ir su ja susijusių išbandymų!

Ar pasirinkimo laisvė net pasakose neįmanoma? Tiesa, kai merginai niekaip neįtinka jaunikiai ir ji užsimano vyro su auksine nosimi, toks šaunuolis ima ir atsiranda, bet po vestuvių paaiškėja, kad jis yra velnias. Išbandymai, moterims ir vyrams tenkantys stebuklinėse pasakose, yra netolygūs. Populiariausia lietuvių pasaka apie Eglę žalčių karalienę atspindi ir archajines nuostatas, ir dabartinę situaciją: „Moterims reikia subręsti, vyras jau tobulas savyje.“(9) Moteriai keliami reikalavimai nėra tik praeities paveldas, tobulumas yra laikomas prigimtiniu vyro bruožu, moteris gali tik siekti tobulumo: „Moteris ji buvo garbinga, nuolanki savo vyrui karaliui, atlaidi ir labdaringa dievobaimingiems vargšams“ (Jonas Dlugošas).(10) Arba jos daliai skiriami kiti išmėginimai.

Vienas didžiausių išbandymų per visą žmonijos istoriją, tekęs moterims, buvo kaltinimas raganavimu – esą jos, sudariusios sandėrį su tamsiosiomis galiomis, piktnaudžiauja burtais ir magija. Tradicinė kultūra plačiai išplėtojo požiūrį, kad moterys geiste geidžia parsiduoti velniui, yra jo sąjungininkės, pažadėjusios jam savo sielą, kad įgautų antgamtinių gebėjimų, o tuos burtus panaudoja arba padėdamos, arba kenkdamos kitiems žmonėms.(11) Elgesys su raganomis brėžia ideologinio agresyvumo kreivę moterų atžvilgiu – Lietuvoje iš visų pasmerktųjų, kurie buvo apkaltinti raganavimu ir sudeginti ant laužo, 75 proc. sudaro moterys.(12)

Apskritai raganavimas laikomas moterų piktos valios pasireiškimu. Vyrai ir moterys, nors darytų tą patį, visada vertinami skirtingai: „Vyrų raganių, ne tik moterų, taipogi buvę senovėje. Jie buvę vadinami žyniais“,(13) burtininkais, alchemikais, atradėjais, mokslo žmonėmis. Vyrų potraukis magijai ir burtams yra plačiai žinomas istorinis faktas,(14) tačiau jie nebūdavo kaltinami nei demonologija, nei ryšiais su šėtonu.(15)

Kultūros istorija savaip liudija moterų diskriminaciją: joms paliekama tik viena alternatyva, kaip išvengti kaltinimų visomis pasaulio nuodėmėmis, – reikia tapti šventąja.

Stebuklų pasaulis

Europos kultūros istorija pabrėžia, kad moters likimą yra paženklinęs gilus liūdesys. Ar įmanoma atsikratyti to tamsaus kančios šešėlio, lydinčio jas ilgus šimtmečius? Visais laikais būta išimčių.

Viduramžiais plačiai plito pasakojimas apie moteris, kurios naktį ateina pas vyrus, išplėšia jų širdis ir suvalgo. Kultūros istorija jas vadina La belle dame sans merci arba mulier speciosa – tai „visoje Europoje žinomas raganos apibūdinimas“.(16)16 Buvo kuriami ir pasakojimai apie moteris demonus, vadinamąsias sukubes (succubus) – jos pasirodydavusios sapnuose ir suviliodavusios vyrus.(17)17 Prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir teigė, kad raganos buvo tiesiog ypač gražios moterys. Vokiečių istorikai vieningai pripažįsta, kad raganų persekiojimai ir teismai gerokai susilpnino tautos genofondą.

Moterų atskirtis dar ir šiandien turi tas pačias konotacijas.

„Per ilgus krikščionybės tūkstantmečius moteris buvo mažiau reikšminga. Tai atsispindi ne tik krikščioniškojoje, bet ir XVIII–XIX a. pasaulietinėje filosofijoje, kur vyras tapatinimas su universaliais poreikiais, su teisingumu, su įstatymais, kurie galioja visiems, o moteris – su partikuliarumu, su specifiniais, savo šeimos interesais, su tuo, kas priklauso uždaram žmonių rateliui.“(18)

Patriarchalinė kultūra, uzurpavusi visas teises, paliko moterims tik nedidelę veiklos sferą. Kaltinimai dėl prigimtinės nuodėmės, dėl sandėrio su nelabuoju, dėl paslaptingos raganavimo galios yra tik nedidelė dalis teisminio arsenalo. Apšvietos amžiuje buvo gana aiškiai suformuluota: „Visuomenėje būdamos moterys greičiau pražudys savo gerą vardą. Todėl šv. Povilas moterims „amžinai liepia tylėti“. Iš vyrų to nereikalaujama, nes jie moraliai stipresni ir gali dalyvauti viešajame gyvenime, nepražudydami savo gero vardo.“(19) Stiprybė grindžiama aimanavimų ir dejonių kultūra? Ar tai suteikia vyrams papildomus moralinius įgaliojimus?

Nepolemizuodamas su oficialia Apšvietos filosofija, Kristijonas Donelaitis „Metuose“ pasirinko novatorišką moterų vaizdavimo būdą, „pačios už save kalbančios moterys“ lietuvių kultūrai buvo didžiulis pasiekimas, tai atskleidė „savitą moterų mąstymo logiką, kuri skiriasi nuo oficialios valdžios vyrų laikysenos“.(20) Nebelaikydamas „moters moraliai silpnesne būtybe, kuri lengvai pasiduoda nuodėmei“(21), didysis poetas suteikė moterims lygiavertį statusą.

Norėtųsi atsigręžti atgal, kad skaitymo malonumas turėtų ir dar vieną misiją – žadintų egzistencinius jausmus, kaip rašė Rolandas Barthesas, susijusius su neįprastais, pamirštais, maloniais pojūčiais.(22)

Pašaukimo ar valdžios dėlei?

Ieškoti savo vietos po saule galima ir atsigręžiant į tuos laikus, kai moterys turėjo didžiulę valdžią ir jų galia nebuvo abejojama. Jos valdė ir buvo laimingos, nes įgyvendindavo visus savo norus – Egipto kasdienybė buvo tokia trys tūkstančiai metų prieš Kristų. Dabar tai atrodo visiškai neįtikėtina.

„Egiptiečiai pripažino moterų jėgą visose gyvenimo srityse, mene valdovės buvo vaizduojamos puolančios priešus, baudžiančios kalinius, leidžiančios strėles į priešininkus vyrus.“ (23) Moterys turėjo lygias teises, buvo vaizduojamos šalia ar net vietoj vyrų, vadovavo ritualinėms apeigoms, dirbo vyriškus darbus. Kaimynines šalis šokiravo Egipto moterų laisvumas, stulbino tai, kad jos „eidavo į turgų ir ten sėsdavosi prekiauti vietoj vyrų, o jie likdavo namie ir dirbdavo“. Laisvos moterys mėgavosi visais gyvenimo malonumais, turėjo neribotą valdžią, moteris galėjo pasakyti vyrui: „Neužstok man vaizdo, kol nepasiekėme kranto.“(24)

Šimtmečiai sankcijų, apribojimų, inkvizicijos ir kaltinimų pavertė moteris tuo, kuo jos nenorėtų būti, bet nežino, kaip nusimesti amžinosios kaltės naštą, todėl yra kamuojamos prieštaringų jausmų. Prancūzų akademijos narys, Nobelio premijos laureatas, rašytojas François Mauriacas apie moteris yra pasakęs: „Šiaip ar taip, jos nelaimingos. Tai jų pašaukimas.“(25) Ar šis primestas pašaukimas kada nors bus atšauktas?

Ir šiais laikais tebėra gajus Pandoros mitas, kad „moteris, dažnai labai graži, mūsų vargšėje žemėje skleidžia ydas ir ligas“.(26) Jonas Basanavičius paskelbė lietuvių pasakojimus apie maro deives: „Trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodavusios iš namų in namus“.(27) Neigiamybių šleifas velkasi paskui moteris nuo neatmenamų laikų. „Paskaitykite graikų − Aristotelio, Platono ir kitų kalbas: moteris laikoma „bloga“, „pavojinga“ vyrui.“(28) Tai primena vienos krypties eismą keliu, kuris taip niekada ir nebuvo rekonstruotas, šiame „pamirštame greitkelyje“ judėti kita kryptimi nėra galimybės – pernelyg daug prismaigstyta draudžiamųjų ar bent perspėjamųjų ženklų.

Literatūra moterims visada draudė net svajoti apie laimę.(29) Pozityviosios psichologijos korifėjus Martinas Seligmanas konstatavo, kad negatyvioji psichologija apribojo moters galimybes, skatindama pereiti į pozityvumą.30(30) Kodėl vyrams atrodo, kad pasaulis, „kuriame moterys − iškelkime tokią hipotezę − būtų laimingos, pasidarytų liūdnas?“(31)31 Laimės ir moterų sąsaja prieštarauja vyriškai pasaulio sampratai?

Ar tiesiog atsakymą žino ne moterys, o vyrai?

Mitinis paveldas

Daugybė dalykų nepriklauso nuo mūsų. Vyriškumo apoteozė lemia lyties privalumus. Būdami savosios didybės − kaip nelaimės arba prakeiksmo – įkaitai, jie negali atsisakyti turimų privilegijų. Šimtmečiais perduodamos įžvalgos tik patvirtina patriarchalinę didybę: „vyrai niekada nekaltinami“ (Françoise Giroud), „vyrai dominuoja dėl paties dominavimo“ (Pierre’as Bourdieu), „vyriškoji kultūros sfera yra substanciali − vienatinis Dievas jai vadovauja, ir tai, kam Dievas vadovauja, yra tikra, substancialu, monolitiška“ (Vytautas Kavolis).

Laiko, istorijos ir religijos įteisinta patvaldystė negali būti pasmerkta klestėti amžinai. Jei laiką įsivaizduojame kaip pasikartojančių įvykių grandinę, vyriškoji mitologija bus nuvainikuota ir praras karaliaus saulės visagalybę. Jei remsimės linijine istorijos samprata ir iš jos kylančiu tikėjimu šviesesne ateitimi, atsidursime postmodernybės spąstuose – ji profanuoja nuoseklų istorinį naratyvą, atmesdama liūdnos baigties galimybę. Tikėti, kad dominavimo, kurį įteisino religija ir istorija, kada nors bus atsisakyta laisva valia, reikštų žvelgiant į bedugnę įsivaizduoti, kad matyti jos dugnas.

„Sugretinę visus mitus ir ideologijas, gauname formalinį modelį, pagal kurį galime matyti, kaip žmonija gyvena ir save apgaudinėja ir kokios prasminės žmonijos egzistencijos sąlygos duotoje kultūroje.“(32)32 Tobuli vyrai ir nelaimingos moterys, substanciali vyriška kultūra, nuo Martyno Mažvydo laikų tapatinanti moteris su gamtos gaivalais, su burtais ir magija. Taigi moterims ir vyrams priskiriamos skirtingos reikšmės pagal vieną kvalifikacinę sistemą.(33) Todėl tikėtis, kad viskas praėjo negrįžtamai, būtų naivu. Gyventi iliuzijomis, atliekant dekonstrukcinius neteisybių naikinimo ritualus, gal ir galima, bet realybę palikime mitiniam Persefonės („tos, kuri naikina šviesą“) pasauliui, kad neatrodytume pernelyg įsitikinę savo teisumu.

Skleisti šviesą ar ją laikyti paslėpus po gaubtu? Toleruoti ar niekinti? Keisti neigiamą laikyseną ir pripažinti savo ribotumą, kad patirtume stebuklingą Italo Calvino aprašytąjį guizzo, kuris reiškia sidabrišką blyksnį, kai maža žuvelė iššoka iš vandens – čia susilieja įvykio staigmena, spurdėjimo elegancija ir šviesos žaismė vandens paviršiuje.(34)

Problemos mastas

Pasirinkimo laisvė atspindi nacionalinių nelaimių mastą – lietuvės pagal santuokų su užsienio piliečiais skaičių pirmauja ES. (35) Apskritai santuokų su užsieniečiais procentas kasmet auga: 2010 m. įregistruota 3,1 tūkst. tokių santuokų (16,6 proc. visų santuokų). 2009 m. – 3,3 tūkst. (16 proc. visų santuokų). Užsieniečius vyrus moterys iš Lietuvos renkasi ne tik dažniau, bet ir dairosi jų po daug įvairesnes valstybes. Statistikos departamento duomenimis, iš 18 688 pernai Lietuvoje įregistruotų santuokų, savo antrąją pusę iš įvairių užsienio valstybių, priklausančių ES, pasirinko 1009 Lietuvos moterys ir 98 vyrai. Iš JAV ir Kanados užregistruoti 184 jaunikiai ir 12 nuotakų, iš Afrikos – atitinkamai 92 ir 2, iš Azijos – 186 ir 27. Iš Australijos būta tik 7 jaunikių ir nė vienos nuotakos. Kategorijai „Kitos valstybės“ priskirta 150 jaunikių ir 48 nuotakos, beje, Lietuvos moterys ištekėjo už 23 vyrų be pilietybės.(36)

Santuokų su užsieniečiais skaičius, matyt, toliau didės. Kuo tai gresia Lietuvai? Išnykimu, nutautėjimu ar matriarchato atgimimu? Jaunos, mylimos, gražios moterys pradės valdyti ir sukurs kitokią tvarką?

Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių seniai skelbia pavojų dėl santuokų su užsienio piliečiais gausos, tai didelė problema, ypač mažoms šalims, susijusi tiek su demografija, tiek su genofondo silpnėjimu.

* * *

Stebuklai vis dėlto įmanomi ir raštijos istorija tą paliudija:
„Tuomet pilyje atsitiko toks stebuklas. Kažkokia įkvėpta moteris laikė prieš save krauju apšlakstytus marškinius, ir jokia ietis ar strėlė negalėjo jos paliesti. Laikydama rankoje kaulą, vyniojo ant jo siūlus ir būrė tol, kol ten stovėjo magistras“ (Vygandas Marburgietis, XIV amžius).

1. Umberto Eco, Kintanti kultūra, kritinis mąstymas ir juoko galia, [2011-11-28]
2. Nida Vasiliauskaitė, Apie smurtą ir moteris, [2011-12-05]
3. Françoise Giroud, Bernard-Henri Lévy, Vyrai ir moterys: pokalbiai. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Strofa, 2002, p. 9−28.
4. Ten pat, p. 19.
5. Ten pat.
6. Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992, p. 21.
7. Ten pat, p. 22.
8. Roslyn M. Frank, Shifting Identities: The Metaphorics of Nature-Culture Dualism in Western and Basque Models of Self 04/2003  [2008-05-23]
9. Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, p. 28.
10. Cit. iš Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 69.
11. Jonas Balys, Ragana, in Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, T. XXIV, p. 418.
12. Vytautas Kavolis, Epochų signatūros, Chicago, 1991, p. 44.
13. Jonas Basanavičius, Lietuviškos pasakos, Pirma knyga, Vilnius: Vaga, 2001, p. 191.
14. Lara Apps and Andrew Gow, Male Witches in Early Modern Europe, Manchester: Manchester University Press, 2003, p. 118.
15. Witchcraft Narratives in Germany: Rothenburg, 1561–1652 by Alison Rowlands Male Witches in Early Modern Europe by Lara Apps and Andrew Gow, Prewiev by Jonathan Durrant, in Gender & History, August 2007, Vol.19, Issue 2, p. 390.
16. Vilmos Voigt, The Woman Who Destroys Life – La Belle Dame Sans Merci, in Tautosakos darbai, parengė Rita Repšienė, Vilnius: LLTI, 2004, p. 186.
17. http://oxforddictionaries.com/definition/succubus [2011-12-11]
18. Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, p. 36.
19. Ten pat, p. 45.
20. Ten pat, p. 47.
21. Ten pat, p. 49.
22. Roland Barthes, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, p. 23.
23. Joana Flečer, Moterų karjera Senovės Egipte, [2011-12-06]
24. Ten pat.
25. Françoise Giroud, Bernard-Henri Lévy, Vyrai ir moterys, p. 10.
26. Ten pat, p. 11.
27. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros institutas, 1998, p. 133.
28. Françoise Giroud, Bernard-Henri Lévy, Vyrai ir moterys, p. 11.
29. Ten pat, p. 10.
30. Martin E. P. Seligman, Authentic Happiness: Using the New Positive Psychology to Realize Your Potential for Lasting Fulfillment. New York: Free Press, 2004.
31. Françoise Giroud, Bernard-Henri Lévy, p. 13.
32. Algirdas Julius Greimas, Mitai ir ideologijos, in Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 365.
33. Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, p. 22.
34. Algirdas Julius Greimas, Apie netobulumą, in Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli…, p. 184.
35. Lietuvės svajonių jaunikis – vokietis, lietuvio svajonių nuotaka – rusė,  [2011-12-07]
36. Vytenė Stašaitytė, Lietuviai smerkia santuokas su užsieniečiais, bet nekonkuruoja savo geru pavyzdžiu,  [2011-12-08]