Buvau tuomet, švelniai tariant, ne pats stropiausias studentas, daugiau laiko praleidžiantis ne senojo Vilniaus Universiteto auditorijose, o senamiesčio kavinėse ir baruose. Bet kovo 11-ąją, jau nuo pat ryto žinojome, kad būtent tądien atėjo lemiamo apsisprendimo diena. Poveikis buvo toks stiprus, kad po kelių dienų Gedimino prospekto pradžioje veikusioje Sąjūdžio būstinėje užsirašiau į savanorius.
Dabar jų istorija skaičiuojama nuo Sausio 13-osios įvykių, bet jau 1990-ųjų pavasarį, Sovietų Sąjungai reikalaujant panaikinti Kovo 11-osios aktą, skelbiant blokadą ir grasinant karine jėga, buvo suformuoti pirmieji savanorių ekipažai ir pradėti saugoti strateginiai objektai. Tie patys Spaudos rūmai, Televizijos bokštas, telefonų stotys ir dar keletas vietų, kurių puolimo galėjome tikėtis bet kurią dieną. Nebuvo nei ginklų, nei uniformų, bet prisiekėme Lietuvos Respublikai ir buvome paskirstyti į grupes po 5 žmones, iš kurių vienas turėtų nuosavą automobilį, kad operatyviai galėtumėm patekti ten, kur tikėtasi pavojaus. Pamenu, kaip į Televizijos bokštą ėjo moksleivių ekskursijos, o mes, nemiegoję po kelias paras, sėdėjome už stiklinių durų ir labai stengėmės atrodyti žvalūs.
Kai įtampa šiek tiek atslūgo, grįžau prie mokslų, o paskaitos mums, Filosofijos fakulteto studentams, tuo metu vyko Politinio švietimo namų pastate, anuometinėje Zigmo Angariečio gatvėje, užimtame sovietinių kareivių, perrengtų apsmukusiomis ir išblukusiomis nuo skalbimo milicininkų uniformomis. Fakulteto dekanu anuomet buvęs šiandieninis Seimo narys, Druskininkų garbės pilietis profesorius Justinas Karosas beveik kasdien mus įtikinėdavo prie pastato durų rodyti jiems studentų pažymėjimus ir vengti konfliktų, galinčių pasibaigti smurtu. Beveik perpus už mus mažesnio ūgio perkarę šauktiniai iš Vidurinės Azijos respublikų, sunkiai gebantys prašnekėti net ir rusiškai, nejaukiai jautėsi šalia visai jiems nesuprantama kalba šnekančių augalotų studentų, akivaizdžiai saugojosi, kad iš jų kas nors neatimtų „Kalašnikovo” automatų ir tik retkarčiais išdrįsdavo paprašyti cigarečių.
Dalinuosi it koks senas pirdyla čia tais prisiminimais visai ne kažką pamokyti norėdamas ir jau tikrai nepulsiu savo kartos pateikinėti kaip kažkokio patriotizmo pavyzdžio šiuolaikiniam jaunimui. Nes juk nebuvome mes nė per nago juodymą už juos tautiškesni, pareigingesni ar dvasingesni. Tiesiog buvo toks metas, kai išėjęs į gatvę galėjai beveik netyčia pakliūti tiesiai į įvykius, apie kuriuos kitos kartos skaitys istorijos vadovėliuose. Bet tai nereiškia, kad apie tą laiką turime kalbėti sovietinių karo veteranų stiliumi ir paversti save anekdotų apie „tuos, kurie Leniną matė” personažais.
Susireikšminimas ir ano laiko idealizavimas atrodo juokingas, kai prisimenu, kiek alaus su bičiuliais iš džiaugsmo išmaukėm kovo 11-osios vakarą. Šių dienų aštuoniolikmečiai-dvidešimtmečiai už mus ne tik blaivesni ir labiau pasitikintys savo jėgomis, bet, kas, mano supratimu, labiausiai turėtų džiuginti, jau nebekamuojami paleisto į laisvę iš narvo ir nežinančio kur eiti žvėries sindromo. Jie užaugo be vergo žymės ir liks tokie visą gyvenimą. Todėl manęs visai negąsdina senstelėjusių politikų šnekos apie išsibėgiojančią Lietuvą ir naivūs bandymai priekaištauti jaunimui, neva bėgančiam nuo pareigų savo kraštui ir atsakomybės už jo likimą. Užauginome juos laisvais žmonėmis, tai kokią turime teisę priekaištauti, kad jie ta laisve naudojasi? Apsimestinis rūpestis dėl tėvynės likimo dažniausiai slepia paprasčiausią nerimą, kad nebebus kam uždirbti mums pensijas.
Bandau įsivaizduoti 1-1,5 mln. gyventojų Lietuvą po kokių 30 metų, ir man ta šalis vis labiau pradeda patikti. Jokių eilių parduotuvėse, transporto spūsčių gatvėse. Visiems užteks sklypų paežerėse ir butų senamiesčiuose. Dirvonuojantys žemės sklypai apaugs miškais, o gamta pamažu atkurs tai, ką buvome iš jos atėmę.
Deja, šiandien mes vis dar neleidžiame sau pripažinti, jog tokia ateitis yra neišvengiama, ir kuriame ateities planus neatsižvelgdami į gyventojų migracijos tendencijas. Reikės mažinti ne tik mokyklų ir vaikų darželių skaičių, bet ir visą griozdišką valstybės infrastruktūrą, pritaikytą teikti viešąsias paslaugas 3-3,5 mln. gyventojų. Pavyzdžiui, klestinčioje Druskininkų savivaldybėje per porą pastarųjų dešimtmečių iš 6 didelių vidurinių mokyklų bei kelių kaimo mokyklėlių beliko viena gimnazija ir trys pagrindinės mokyklos. Bet, jeigu kas prisimintų, kiek tarnautojų pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dirbo savivaldybės administracijoje bei seniūnijose, ir palygintų su šiandieniniais skaičiais... O kur dar teisėtvarkos institucijos, Sodros ir darbo biržos skyriai.
Užuot sukūrę kokią nors darnaus susitraukimo strategiją, šalį valdantys krikščionys demokratai puoselėjo iliuzijas, jog šeimos santykių reguliavimo priemonėmis galės radikaliai pakeisti demografines tendencijas. Bent į kadencijos pabaigą būtų metas pripažinti, jog tai buvo neįgyvendinama utopija. O tada pradėti skaičiuoti ir prognozuoti ateitį ne tik iki biudžetinių metų pabaigos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.