Nesu ypatingas jautruolis, bet šiandien man šlykštu liesti tas pačias durų rankenas ir prekybos centrų vežimėlius bei vaikščioti tais pačiais šaligatviais su žmonėmis, kuriems ant asfalto ištaškytas iš viso pasaulio susirinkusių bėgikų kraujas tėra dar viena proga paskleisti neapykantą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. O labiausiai džiugina, kad šuns balsas į dangų neina. Nepaisant jų lojimo, nepriklausomai nuo to, turime dešiniąją ar kairiąją Vyriausybę, jau porą dešimtmečių esame ir ateityje būsime JAV sąjungininkais ir draugais.
Netrukus po 2001 m. rugsėjo 11-osios Europos kairiųjų intelektualų pastangomis simpatizavimas JAV arba Izraeliui tapo jei ne įartinu, tai bent jau kažkokiu nemadingu.
„Džihadas ir McPasaulis yra dvi tos pačios monetos pusės“, – rašė knygoje „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ kairių pažiūrų jaunimo pamėgtas filosofas Slavojus Žižekas.
Jaunuoliai su gobtuvais ir palestinietiškomis skarelėmis iš radikalios kairės ir skustagalviai iš dešinės paradoksaliai panašiai nekenčia amerikietiškosios liberaliosios demokratijos ir laisvės tradicijos. Vadovaujantis neomarksisto Herberto Marcuse radikalizuota pozityviosios tolerancijos samprata, neteisingos pažiūros negali būti toleruojamos. Puikiausias taikinys – meilė kapitalizmo simboliu tapusiai Amerikai. Specialiai jiems paerzinti artėjant vasarai dėvėtų rūbų parduotuvėse dairausi marškinėlių su Laisvės statula, kad iškart būčiau priskirtas prie retrogradų.
Dar įdomesni šiuo požiūriu yra mūsų radikalūs dešinieji, lipdantys savo ideologiją iš mėgėjiškų pagoniškosios mitologijos rekonstrukcijų, homofobijos, antisemitizmo ir antiamerikonizmo. Ir mėgsta cituoti tuos pačius rusiškuos bei baltarusiškos kilmės informacijos šaltinius.
Persekiodami paramą iš Vakarų gaunančias pilietines organizacijas Rusijos ir Baltarusijos, autoritariniai režimai savo propagandos priemonėse perša mums Šaltojo karo laikų dvipolio pasaulio vaizdą. Jame sovietinis ir postsovietinis blokas bei Amerika su savo sąjungininkais pateikiami kaip tarpusavyje konkuruojančios jėgos. Jokio gėrio ir blogio, laisvės ir tironijos. Ir beveik natūrali išvada, kad tokiems mažiukams, kaip Baltijos šalys, naudingiau laikytis neutralumo. Ir nepamiršti istorinių ryšių, kultūrinio artumo kaimynams, kurie yra šalia, o ne už Atlanto.
Būtinai pritempsiu. Teiginys, kad vieni nemėgsta JAV, o kiti – Rusijos, nėra adekvati opozicija. Čia jums ne ketčupas arba česnakinis padažas prie picos. Yra esminis skirtumas tarp mūsų sąjungininkų ir buvusių okupantų.
O tokiu metu, kai amerikiečiai išgyvena dar vieną žiaurų sukrėtimą, turiu progą pareikšti, kad renkuosi amerikietišką svajonę, amerikietišką laisvės ir demokratijos supratimą bei dėkingumą šiai didžiai šaliai už viską, ką ji daro pasauliui. Daugiau nebesigėdysiu, kad mėgstu „Coca Cola“, o ne pasaldinto šlapimo spalvos bei skonio „Buratiną“ iš mano sovietinės vaikystės, apdegusio veido vyriškis dryžuotu megztiniu su peiliais ant pirštinės ir stambus vyrukas su ledo ritulio vartininko kauke bei mačete iš XX a. 9 dešimtmečio amerikietiškų siaubo filmų seniai išstūmė iš prisiminimų visas „Viešnias iš ateities“.
Kas bebūtų Bostono sprogdintojai, tikiu, kad jie bus išaiškinti. Juk visuose mano matytuose amerikietiškuose filmuose būna tokia pabaiga, kai blogis sulaukia pelnyto atpildo.