Rusijoje baigiasi pinigai ir televizija, liko prievarta

Garsi Rusijos žurnalistė ir rašytoja Julija Latynina gyvena su tėvais Pamaskvėje esančiame rašytojų kvartale, įkurtame dar Sovietų Sąjungos laikais. Šalia įsikūręs pasaulinio garso indoeuropeistas Viačeslavas Vsevolodovičius Ivanovas, kuris laikomas vienu intelektualiausių Rusijos žmonių. Jis yra vadovavęs ir Julijos, ir mano disertacijų rašymui, nors mūsų temos buvo labai skirtingos – antiutopijų istorija ir baltų mitologija.

Prieš metus aršią valdžios kritikę apipylė srutomis Maskvos centre. Šiemet namus užteršė dvokia medžiaga, kurios yra tik kariniuose sandėliuose. Pas kaimynus buvę vaikai viduriavo ir vėmė. Pasisekė, kad mūsų silpnos sveikatos ir sunkiai paeinantis akademikas V. V. Ivanovas su žmona buvo JAV Berklio universitete, kur jis dėsto. Prieš kelias savaites ankstų rytą padegė prie namo stovėjusį Julijos automobilį. Laimei, jis nesprogo ir neuždegė medinio namo. Po trečio išpuolio ji su tėvais išvyko iš Rusijos. Pavyko su ja susisiekti, ir ji sutiko duoti išskirtinį interviu mūsų portalui.

– Atsimenu, kai prieš keletą metų buvote Vilniuje, man pasakojote, jog jus jau anksčiau yra persekioję neaiškūs asmenys.

– Ta 2008 m. istorija gerai iliustruoja, kaip skirtingai reaguoja valstybė. Anas kartas buvo po Rusijos.

Gruzijos karo, kai aš smarkiai bariau mūsų valdžią ir Pietų Osetijos prezidentą Eduardą Kokoitą. Supratau, kad liečiu pavojingą temą, nes Osetijoje, kaip dažniausiai būna nepripažintuose dariniuose, valdė patys tikriausi banditai.

Kartą važiavau Pamaskvėje paryčiais miško keliu ir pamačiau, kad mane seka. Sustojau ir nuėjau prie jų. Maniau, jog jie pasiųsti valdžios struktūrų. Pasirodė, kad mašinoje sėdi du kaukaziečiai. Jie, matyt, neturėjo įsakymo mane sumušti ar nužudyti, todėl apsisuko ir nuvažiavo.

Įvykis pasiekė FSB (Rusijos saugumas) vadą Aleksandrą Bortnikovą. Jie sujudo, nes turėjo supratimą, kad prievartos monopolį privalo turėti valdžia, ir jei kas gali užmušti Latyniną, tai tik jie. Man davė apsaugą, kuri mane pusę metų saugojo, o tuo pačiu nuolat sekė.

Pagaliau tuos du pagavo. Pasirodė esantys smulkūs banditėliai, dirbantys E. Kokoitos draugo degalinėje. Juos pasodino dėl kažko kito, o apie mane jie papasakojo, kad sekiojo Latyniną vien dėl sportinio intereso.

Tai buvo normali valstybės reakcija dėl to, ką daro žmonės iš nuostabios nepripažintos respublikos. Kaukaziečiai nusprendė, kad su rusų žurnaliste galima elgtis taip, kaip su gruzinų kaimais, ir FSB tas labai nepatiko.

– O dabar valstybės reakcija kitokia?

– Dėl aiškumo papasakosiu dar vieną istoriją, kuri nutiko prieš keletą metų rašytojui, publicistui Viktorui Šenderovičiui. Jis gavo informacijos, jog jam gresia susidorojimas, ir laikinai išvyko iš Rusijos. Mat vienas veiklus pilietis, norėjęs įtikti Kremliui, parengė maždaug dešimties žurnalistų sąrašą, kuriems reikią sulaužyti kojas. Sąraše buvau ir aš. Kaip tik tada prasidėjo istorija apie „trolių fabriką“, kurį kontroliuoja „Kremliaus virėju“ vadinamas turtuolis Jevgenijus Prigožinas. Bet žmonės spėjo nubėgti iki Kremliaus, papasakoti apie sąrašą, ir Kremlius tada pasakė: „Ne“.

Maždaug nuo tada, kai Aleksejų Navalną apipylė briliantine žaluma, situacija iš esmės pasikeitė.

– Maždaug tada ir jus apipylė srutomis.

– Grupės, siūlančios prievartos paslaugas, egzistavo, bet jų paslaugų būdavo atsisakoma. Apipilti žurnalistę šūdais Maskvos centre buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio operacijų, ir niekas nežinojo, kaip reaguoti. Tirti ėmėsi žmogžudysčių skyrius, kurio žmonės moka kapstyti. Paaiškėjo, jog operacija buvo labai gerai parengta, su išankstiniu sekimu, transporto priemonių keitimu, padirbtais numeriais ir t. t.

Deja, paskui reikalai sustojo, ir aš jau vėliau sužinojau, jog tyrėjas buvo parengęs popierėlį, pagal kurį apipylimas šūdais nėra joks nusikaltimas, net ne chuliganizmas. Iš to esą išplaukia, jog Latynina melagingai apkaltino šūdo pylėjus ir už tai jai galima kelti baudžiamąją bylą.

– Parodė jums vietą...

– Bylos nekėlė, ačiū jam. Tačiau nuo šūdo tapo aišku, jog prievarta a) nebebus baudžiama; b) ji bus skatinama. Taikinys yra ir politikai, kaip Navalnas, ir žurnalistai.

Bet ką ten šūdai! Skiriamoji riba iš tikrųjų buvo Boriso Nemcovo nužudymas. Putinas iš pradžių pasipiktino, o dabar tuos čečėnus nuteisė ne per ilgiausiam laikui, kurį jie praleis Čečėnijoje, galimai paleisti į laisvę. Nuosprendžio paskelbimo dieną Putinas Kremliuje priėmė tų žudikų dalinio vadą ir apdovanojo jį ordinu.

To tipo žmonės šią situaciją suprato vienareikšmiškai: Putinui patinka tokia prievarta. Be to, per šias situacijas tie žmonės tampa svarbesni, jie tampa galios centrais, tampa stipriais žaidėjais. Visų pirma, tai liečia Ramzaną Kadyrovą. Tai liečia ir minėtą Prigožiną, kuris išlaiko Sirijoje kariaujančią privačią „Vagnerio“ rusų samdinių kariuomenę.

– Bet jūs nieko nepakenčiamai baisaus apie Prigožiną neprišnekėjote...

– Pabrėžiu, kad aš neturiu jokių įrodymų dėl Prigožino. Na, o ką baisaus prišnekėjo Nemcovas apie Kadyrovą? Svarbu tik savo galios demonstracija ir ištikimybės valdovui įrodymas.

– Jūs dažnai minite valdžiai privalomą prievartos monopolį. Mes Europoje kalbame ne apie jį, o apie privalomą teisės viršenybę. Juk kada skirstai prievartą, į ją įsipainioji. Ji nėra kietas kūnas, todėl ima plisti į pašalius. O kada atsiremiame į teisės viršenybę, tegul ji sau plinta, tik geriau nuo to.

– Rusijos valstybė jau seniai gyvena už teisės lauko. Valstybė tapusi nusikaltimų, visų pirma, ekonominių, vykdymo instrumentu. Tai yra pagrindinė Putino valstybės charakteristika. Nusikalsti yra šios valstybės valdininkų privilegija. Nerašyta privilegija ką nors nebaudžiamai suvėžinti kelyje, užgrobti svetimą firmą ar vogti iš biudžeto, kaip Magnickio byloje. Valstybinė valdžia yra būdas vykdyti nusikaltimus. Anksčiau tai buvo apie pinigus, o dabar pradėjo veikti išlikimo instinktas.

– Pajuto, kad sistema artėja prie krizės?

– Sistema nebegali išlikti nenaudodama prievartos. Tai labai svarbus momentas. Anksčiau realus Putino palaikymas buvo didelis, o ekonomiškai iš naftos Rusija uždirbdavo labai daug. Valdžiai nebuvo dėl ko jaudintis. Pirma: užtekdavo ir pavogti, ir dar pensininkams truputis likdavo. Antra: žmonės žiūrėjo televiziją, ir jiems plovė smegenis. Buvo galima valdyti meluojant ir apsieiti be prievartos.

– Kada padėtis pasikeitė? Atpigus naftai ar užpuolus Ukrainą?

– Kai krito naftos kainos. Aišku, iš esmės pasikeitė po Ukrainos, bet aš turiu įtarimą, jog Kremlius matė, kad naftos kainos greitai kris, nes dujų kaina jau buvo kritusi. Ir galbūt iš dalies Ukrainos buvo imtasi, kad įžiebtų patriotinį liaudies įkarštį artėjančios krizės akivaizdoje.

– Ukraina kaip balionas, kad Kremlius neįkristų į balą?

– Būtent. Po to ėmė tirpti pinigai, o kitas grandiozinis dalykas, kad ėmė baigtis televizorius. Dėl aiškumo: paskutinę Putino konferenciją, transliuotą per visus kanalus, žiūrėjo mažiau nei 6 milijonai. O Navalno filmą apie Dmitrijaus Medvedevo turtus Youtube matė virš 20 milijonų.

Situacija darosi katastrofiška. Juk tie 6 milijonai vis mažėja. Programą „Vremia“ žiūri apie 5 milijonus, ir jų vidutinis amžius yra 63 metai. Baigėsi pinigai, baigėsi televizorius. Liko vienas dalykas – prievarta.

Kadangi Putinas nenori prisiimti atsakomybės – kaip Ukrainoje, kur, pasak jo, kariauja šachtininkai ir traktorininkai – prievarta deleguojama įvairioms grupėms. Savo ruožtu, šios grupės ima naudoti prievartą ne valdžios prestižo didinimui, o savo galių tvirtinimui. Todėl valstybė akyse eina šipuliais.

– Vadinasi, putinizmas artėja prie kritinio taško, kuriame atsiranda permainų galimybė. Linkiu, kad po jų galėtumėte grįžti į savo namus ir dėkoju už pokalbį.