Ar tai problema Lietuvoje, atviroje šalyje su atvira visuomene? Lietuvio atviru nepavadintum, jam tyla – gera byla. Esame užsisiuvę, ir ne tik dėl Šiaurės artumo, saulės stokos, bet ir atšiaurios istorijos. Atvirumas ne taip seniai buvo tiesus kelias Sibiran , vėliau – Vasaros gatvėn. Tyla gelbėjo gyvybę, veidmainystė tiesė karjerą.
Uždangos nukrito, pasaulis atsvėrė. Laisvėjame, bet vis dar užsisiuvę. Dėl visa pikta, kartais – taip bailiai, lyg Sibiras būtų už kampo. Apdairūs tvirtina, kad atvirumas šiandien pavojingas ne mažiau, tad pats sau priešu nebūsi. Turi pinigų teistis? – ką gi, tada varyk. Atlapaširdžiams teisuoliams rodomas pirštas prie smilkinio. Atvirumo prabangą turi tik nepakaltinami kvailiai.
Net ir privačioj erdvėj gyvename slapukaudami, bendraujame taip, lyg turėtume ką slėpti. Namai tvirtovės, aukštos tvoros, uždari kiemai, stebėjimo kameros, (ne)legalios užtvaros, lojalumo sutartys darbe – visa tai neva dėl saugumo ir privatumo. Bet kodėl tveriamės nuo kaimyno lyg nuo priešo? Ir kaip su tuo privatumu, jei ir mūsų viduje tvorų ir zonų „įeiti draudžiama“ ne mažiau nei išorėj? Atsiverti baisu – nežinia, ką ten rasi. Sibiras gali būti ir viduje. Saugiau skaityti „atvirus interviu“ apie svetimas strijas ant pilvo ir plačiai atvertas spintas su plastmasiniais skeletais.
Bet gal toks nesveikas atviravimas ir vuajerizmas slepia tikro atvirumo ilgesį? Kas iš to atviro pasaulio, jei esame užsirakinę iš vidaus – bailiai, įtariai, depresiškai, liguistai? Nūnai populiariausias sutrikimas yra agarofobija – kai žmogus bijo patirti panikos ataką atviroj viešoj vietoj. Jam gėda lyg tame sapne, jis nesitiki pagalbos ir supratimo – „nesikišk“ tapo įprastu mums veiksmu.
O jei neapsikęsdami pasiryšite vizitui pas psichologą ar psichiatrą, – nesveiki atvykę į uždarą sistemą labai privačių kabinetų ar uždarų įstaigų, labiau panašių į duomenų saugyklas! Pakliūsite į rankas medikų, vienas kitą šaukiančių daktare, vienas iš jų sanuos jus slapčia nuo kitų, kad nė šuo nesulos, o gal kompleksiškai, t. y. moderniai, jūsų imsis visa specialistų komanda, kuri ne tik žvalgybon kartu neitų, bet ir kavos gert nelabai.
Ir ne todėl, kad kava jau be brendžio: nėr laiko kavai siuvant per kelis darbus, kad susirinktum padoresnei algai. Panašu, Sveikatos apsaugos ministras šiuo sportu palaiko sveiką mediko kūną, taigi ir sielą. Keitimasis patirtimi, dalinimasis su jaunais kolegomis? Tik už pinigus: prašom į mano seminarą ar paskaitų ciklą.
Ar nuostabu tad, kad psichiatrijos prestižo gelbėjimas lieka pačių pacientų reikalas. Kaip ir jos stigmų mažinimas? Pacientai vis išdrįsta parašyti atvirą knygą apie savo kovą su depresiją ar alkoholizmu. Jei jų gydytojai išdrįstų pakovoti su SAM ne tik dėl savęs, bet ir dėl pacientų, stigmos mažėtų pačios. Atvirų durų dienos kartą metuose nepravėdina sistemos ir klimato joje nepakeičia.
Sutirštinu? Galbūt, nes išimčių, asmeninių iniciatyvų čia tikrai yra, bet šie tik patvirtina surūdijusias uždaros sistemos taisykles. Šiukšlės, kaip ir asmens duomenys, iš čia neišnešamos. Pašaliniams įeiti draudžiama, tad patekęs pritapk arba eik lauk. O pacientams praėjimo nėra: patekę čia pagrįstai bijo nebeišeisią.
Bet mažiau baimės: sistema visgi prasiveria, nes ir čia dirba žmonės, o ne ministerijos bulės. Asmenine iniciatyva su bendruomenės pritarimu surengtas ir viešas trijų dienų seminaras „Atvirumo baimė. Intensyvus psichoterapinis gyvenimas“, įvykęs Vilniuje rugpjūčio pabaigoje.
Vieniems – drąsus, pirmeiviškas, kitiems – skandalingas ir atskalūniškas, juolab vedė seminarą sena žymi sistemos rakštis. Šio pusę amžiaus Vilniuje praktikuojančio psichiatro senajai kartai pristatyti nereikia – Aleksandras J. Alekseičikas 1967 m. čia atidarė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą, ilgus metus vadovauja vienam iš Vilniaus psichikos sveikatos centro (geriau žinomo kaip Vasarnamis) skyrių.
Vilniuje sukurta jo psichoterapijos mokykla yra pasaulyje plačiai žinoma ir vertinama. O jaunajai kartai pristatyti nereikia iš principo – autoritetų XXI a. amžiuje nėra, tik dinozaurai.
Šio psichoterapeuto paskaitos visada buvo atviros visuomenei – vienoje apie seksologiją lankiausi dar būdama moksleivė. A. J. Alekseičikas pravedė šimtus seminarų, skirtų psichoterapijai, seksoterapijai, biblioterapijai, hipnozei, ypač žinomi – tradiciniai kasmečiai tarptautiniai Balandžio seminarai Vasarnamyje (beje, nemokami) kuriuos ji veda su visa skyriaus bendruomene). Tačiau šis seminaras, manau, įeis istorijon kaip unikalus Rugpjūčio seminaras. Pirmąkart ištisas psichoterapinis vyksmas – 3 dienų, nuo ryto ir iki vakaro – be išlygų buvo fiksuojamas vaizdo kameromis ir transliuojamas gyvai.
Ši idėjai kilo seminaro rengėjoms dr. Donatai Petružytei iš VU ir Anželikai Belolipeckajai, psichologei ir leidėjai iš Kroatijos, siekusioms užfiksuoti pagaliau gyvą A. J. Alekseičiko mokyklos psichoterapijos vyksmą ir palikti autentišką mokomąją medžiagą.
Kam skandalingas, o kam – organiškas: seminaro apie atvirumo baimę forma visiškai atitiko turinį. Jis buvo atviras visiems, ir užsienio piliečiams, su vienintele sąlyga: pasirašai būti stebimas vaizdo kamerų be teisės cenzūrai ar pretenzijoms.
Ar reikia sakyti, kad renginio įgyvendinimas, ypač teisinis, kainavo jo rengėjams drąsos ir galvos skausmo, ypač jau patyrus kategorišką nuomonių išsiskyrimą ir dalyvių susipriešinimą dėl šios idėjos? Šįkart sulaukta ir atviro priešiškumo. Vienas gerbiamas kolega seminaro rengėjams atsiuntė oficialų laišką, kurio turinys maždaug toks: nepasitikiu tuo, ką darote, pažeisdami asmenines ir profesines ribas, ir jeigu video medžiaga pakenks man asmeniškai ar profesionaliai, ginsiu savo teises teisiniu keliu...
Pats seminaro vadovas į grasinimą reagavo filosofiškai – juk ne pirmas ir tikrai ne paskutinis. „Vieni statome erdvius namus su plačiomis durimis, pro kurias galima įeiti ir išeiti dviese, kiti – namą lyg šuns būdą su landa įsisprausti tiktai vienam... Uždarumo mūsų gyvenime daugiau nei atvirumo. Mes visi uždari – kaip žmonės ir kaip pacientai, kaip kolegos. Medicina uždara, o psichiatrija – dar uždaresnė. Atvirumas yra amžina ne tik mūsų profesijos, bet ir žmogiškumo problema apskritai. Na, dėl savęs man nėr ko bijoti: kai mirtis arti, gyvenimas nebebaisus, – ironizavo A. J. Alekseičikas. – Bet nebijau ne todėl, kad esu senas, bet kad drąsus.
Drąsa kaip pamatinis bruožas pasireiškia anksti. Jaunas skaičiau tokias paskaitas, kokių Sovietų sąjungoje niekas nedrįsdavo skaityti, ypač populiarios buvo seksologijos – šaly, kur nebuvo sekso.
Nei Freudo, nei sapnų analizės anuomet mano kolegos nė negirdėjo, tad leisdavau sau diagnozuoti juos klausdamas, ar jie sapnuoja plikinėjantys viešumoje. Kolegos nebūdavo patenkinti – niekas neprisipažindavo, nors tai tipinis atvirumo sapnas: visi mes, ypač jauni būdami, regime tokius sapnus“, – sakė seminaro vedėjas.
Anot jo, drąsus ne tas, kuris bebaimis, o kuris veikia nepaisydamas baimės ir pageidautina drąsa, kuri duoda naudos, nežeidžia ir nesityčioja. „Bet aš irgi turiu baimių – sveikai išsigąstu, kai valdžia grasina uždaryti mano skyrių. Tada ieškau savo pacientų ir mokinių užtarimo, ir šie mane gerai gina.“
To tikrai prireikia – ir uždarose įstaigose viešumas, tautos balsas yra jėga. Tik ne visi medikai pasiruošę jį girdėti. „Mano pacientė, ilgus metus gydyta psichiatrų, prisipažino: „Aš nuduodavau, kad gydausi ir sveikstu, man tradiciškai tapdavo vis geriau ir geriau, mane išleisdavo „pagerėjusios būsenos“, tačiau neilgai pabuvusi namuose, vėl patekdavau ligoninėn.“ Taigi ir gydytojai nuduoda, kad ją gydo.
Anot psichoterapeuto, uždaras ir gydymo procesas, tad pacientui belieka prisitaikyti ir linksėti. „Viskas čia vyksta pagal žinias, instrukcijas, algoritmą, prievolę, todėl maža atvirumo ir tikrumo. Tai ne tik mano įspūdis, tai liudija statistika. Net ištyrimo metu psichiatras kalba daugiau nei pacientas – ir laukia, kad šis atsivertų. Viršininkai kalba daugiau nei pavaldiniai, deputatai – daugiau nei jų rinkėjai. Štai vakar klausiau naujo paciento, kuo gi jis serga – o tas nežino! Gavo psichoterapiją ilgus metus tarsi be sąmonės – sąmonė jam taip ir nesugrįžo.“
Į šį seminarą be sąmonės patekti buvo sunku. Turėjai net pasverti savo atvirumą, apskaičiuoti savo jo galimybes. Bet negalėjai žinoti, kiek teks primokėti – ką iškrės tavo baimė, net kai esi pasirašęs viešam atvirumui. Kas bus, kai kiti pamatys, kad mano veidas nepakankamai supratingas, nedvasingas? O jeigu bukas, depresiškas?
Kaip gi mums išdrįsti ir atsiverti oriai, būti tikrais ir esančiais? Man regis, tam padėjo ir seminare dalyvavęs Lietuvos Seimo narys, psichoterapinėje grupėje savanoriškai išbuvęs 3 dienas – be jokių privilegijų, praradęs neliečiamybės statusą (buvo liečiamas ir net šokdinamas), drįsęs būti labai mirtingu ir jausmingu.
Pajutai, kad atvirumas kainuoja, ir ta kaina dar negalutinė. Asmeniškai man šis seminaras atsiėjo brangiau nei prabangi psichoterapeutų konferencija Vienoje su viskas įskaičiuota ir pokyliu su šampanu ir langustais. Baigiamojo pokylio seminaro uždarymui nekelta, tačiau pakylėti, atviri dalyvių veidai, juokas ir plojimai liudijo rimtus pokyčius ir komplikacijas. Pirma, tokio atviro seminaro nebepavyks uždaryti – „procesas prasidėjo“. Supratau, kad turėsiu išsiaiškinti, ko čia ragavau ir kuo springau: tai tau ne langustai. Antra, nors nebuvo stebuklingų išgijimų ar koučingo lygio stebuklų, apgyti, pasirodo, įmanoma ir per 3 seminaro dienas. Bet tik tada, jei čia patirto tavo gyvenimo intensyvumas prilygsta 3 metams gyvenimo.
„Bet kokia psichoterapija padeda – neprieštarauju. Tai vis geriau nei degtinę gerti, – pastebėjo A. J. Alekseičikas. – Štai Frederikas Perlzas (geštalto psichotepijos pradininkas – aut, past.) sakė, kad neurotikas vis gydosi ir gydosi, ir jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų. Nereikia 30 metų trunkančio sveikimo – kartais gana intensyvaus gyvenimo valandų.“
Bet kas gi tas „intensyvus psichoterapinis gyvenimas“? Vieni vadina tai mokykla, kiti – metodu, bet jo kūrėjas laiko tai pagalbos būdu išgyjant pačiam.
„Kaip gi tapti pakankamai pilnu, atviru, tikru, tikrai esančiu? Čia ir yra esmė: turime ir justi, ir jausti, ir prisiminti, – aiškino seminaro vedėjas. – Būti tiek savimi, kiek pasiruošę ir pajėgūs. Tapome labai informuoti, o anksčiau tos informacijos būdavo maža, tad ji buvo didesnės vertės: tik du laikraščiai, kuriuos tekdavo skaityti dar ir tarp eilučių. Dabar gi žmonės aptekę informacija, mano, tai padės, bet nepadeda: jų gyvenimas nepilnas, dalinis, siauras, uždaras.
Žmogų vertinti ir pacientą diagnozuoti dera ne pagal tai, ką šis mano ar sako: kad išsiaiškintum, kas jam negerai, tenka panardinti jį visa galva į įvykius, tikrą gyvenimą. Turime siekti, kad šis būtų visybiškas, pilnas, amžinas. Visybiškas, nes tam svarbu turėti ne Ego ir Super ego, o šimtą aš. Štai su pacientais būnu esu vienoks, su kolegomis – kitoks, su artimaisiais – dar vienas mano aš iškyla. Ir tada gyvenimas pilnas, tįsta ne plokštumoje, o verda pilnu tūriu. Amžinas - štai per mano tėvą, jo atminimą mane veikia visas XX amžius. Taip gyventi nėra lengva, lauk netikėtumų: galvojai vienaip, o pasakei kitaip, manei, kad gali, o štai ir ne. Bet kitaip mes būsime toli nuo gydančios pilnatvės.“
Norintiems priartėti prie šios pilnatvės, nebijantiems atvirumo užkrato teks dar palaukti. Tiesa, įvadinė seminaro paskaita (A. J. Alekseičiko gimtąja rusų kalba) jau įkelta Youtube, bet gyva grupinės terapijos medžiaga dar apmąstoma, ruošiama ir siekiantiems mokytis bei gilintis bus prieinama vėliau. Kiekvienas galės pats įvertinti – jau be gandonešio – kiek ir ko ten yra. Kiek yra A. J. Alekseičiko mokyklai prikišamo religinio fanatizmo, autokratijos, kiek sadizmo, seksizmo ir sektos požymių, kiek žmogaus teisės pažeidimų, antifeminizmo ir antipsichiatrinės veiklos. Patys įvertinsite ir jo terapijos politkorektiškumo lygį ir korupcinį indeksą (kalbama, kad ten tiesiog seanso metu atvirai imamos ir duodamos pakišos, net pacientams).
Turbūt rasite ten visko po truputį – ypač to, ką norite rasti. Ir tai gerai, nes ši terapija nėra skaisti ir gryna, juolab be pasekmių – kaip ir gyvenimas. Ne visiems toks tinka ir patinka, bet ir tai gerai, laisvę rinktis, jei ne vaistus, tai bent psichoterapeutą, yra net psichiatrijoje – jei tik SAM nenuspręs kitaip.
Vienas iš seminaro dalyvių prisipažino sekąs kolegos A. J. Alekseičiko veiklą dar nuo tada, kai tų psichoterapeutų Lietuvoje buvo vos keli – ir prikišo, kad jaunas šis daręs nemažai klaidų, bet šiandien nustebino žmogiškumu, o ir kraujo mažiau. „Taip, darau, ir dariau daug – neneigiu šito, – pripažino vedėjas. – Savų klaidų dažniausiai nesuvokdavau, bet patirtis padėjo. Protingas mokosi iš svetimų klaidų , kvailys - iš savų: nebijau būti kvailiu, kaip matot.“
Lietuvoje, regis, negailestingiausiai aptarinėjami krepšininkai, seimūnai (jau aptarta) ir psichiatrai. Jei norit atvirai – intensyvaus psichoterapinio gyvenimo mokytojas gyvena Vilniaus pakrašty, apsiperka „Maximoje X“, į darbą važinėja viešuoju transportu ir kulniuoja pėsčias į Vasarnamio kalną ir paskutinis iš gydytojų vakarop palieka skyrių. Jo kabinetas nerakinamas, milžiniška asmeninė biblioteka atvira pacientams, kolegoms, studentams. Jo įvairiose šalyse (šiemet – ir dar Argentinoje) vedami seminarai atviri ne tik kolegoms, studentams, bet visiems trokštantiems.
Čia tinka būtent šis žodis, nes į ankštoką nemokamų Balandžio seminarų erdvę papuola tik išrinktieji – pasirengę trokšti nuo oro stygiaus, artimo prakaito kvapo, jo protą ir savo bukaprotiškumą, tverti kėlimąsi su saule, kad užimti sau vietą, pakęsti teisėtą vietos valdžią, mat vos pavėlavę lieka grūstis tarpdury, plepiai ir maištautojai vejami ten pat.
Čia kaip gyvenime – turi pakovoti už save ir išbūti su kitais, tverti savo ir kitų durnumą ir protą – visas gyvenimo komplikacijas ir pašalinius efektus. Bet labiau stebiuosi , kaip visa tą intensyvą tveria A. Alekseičikas, per paskutinius 5 metus patyręs beveik tiek pat operacijų. Trys dienos ištiso intensyvaus darbo (kuriam sakė ruošęsis 3 mėnesius) savaitgalio poilsio sąskaita, nenutraukus vadovavimo ligoninėj... Po seminaro paklaustas, ar jaučiasi pavargęs, atsakė: „Priešingai! Mane tai stimuliuoja. Gal fiziškai nebesu toks pajėgus ir ištvermingas bet dvasiškai – labiau nei bet kada buvau.“
Simboliška, kad seminaras vyko atvirame daugiataučiame Vilniuje, visai šalia atviros mitingams Prezidentūros ir Gedimino aikščių. Tačiau atvira visuomenė Lietuvoje be kiekvieno iš mūsų menkstančios atvirumo baimės yra tik imitacija, fikcija, iškaba. Šuns būda su landa atvirumui.