Papasakosiu plačiau apie tokį įdomų visuomenės reiškinį, kuris vadinasi „geriau aš tyliai patylėsiu ir nesivelsiu“. Jis yra nesvetimas visiems iš mūsų, visiškai natūralus, susietas su saugumo, atsargumo jausmu.
„Tylos spiralės“ paradoksas
JAV Yale ir George Mason Universitetų atliktas tyrimas atskleidė, kad apie 70 procentų gyventojų yra vidutiniškai arba labai susirūpinę viešai diskutuojamu klausimu, tokiu kaip visuotinis atšilimas (čia tik temos pavyzdys), tačiau jie retai arba niekada nepaliečia šitos temos artimų žmonių rate. Paradoksas, kad jie apie tai nesišneka todėl, kad jų rate apie tai niekada nėra kalbama. Tai mokslininkai pavadino „tylos spirale“.
Elizabeth Suhay, mokslininkė, studijuojanti konformizmą, paaiškina, kad žmonės taip elgiasi dėl dviejų skirtingų priežasčių.
Besijaučiantieji esantys dauguma mano, kad visi mano taip, kaip jie, todėl tyli. O tie, kurie jaučiasi esą mažuma, mano, kad jie vieninteliai taip galvoja. Ir dėl to tyli.
Žmonės prisitaiko
Vokietė politikos tyrinėtoja Elisabeth Noelle-Neumann nustatė, kad dauguma žmonių turi puikų gebėjimą atpažinti populiarią nuomonę bet kuriuo esamuoju momentu ir tuomet atitinkamai koreguoja savo elgesį.
Turintys nepopuliarią nuomonę tyli, taip vengdami socialinio izoliavimo ir rizikos, kad jų nepalaikanti aplinka ims juos vertinti neigiamai, nepaisant visų kitų aspektų (pvz., tarp draugų, darbe, mokslo aplinkoje, giminėje). Dėl tos pačios priežasties, pvz., LGBT žmonės yra labiau linkę atvirai atskleisti savo orientaciją tose JAV valstijose, kur tos pačios lyties vedybos yra leistinos. Ten, kur jaučiama labiau priešiška nuomonė, žmonės tiesiog dažniau linkę nutylėti, neišsiskirti.
Daugumos įspūdis
„Burbulai“ čia taip pat vaidina svarbų vaidmenį – pagal tai, ką žmonės mato žiniasklaidoje arba kas yra kalbama jų aplinkoje, jie gali savaip įsivaizduoti, kuri nuomonė yra populiarioji, o kuri priklauso mažumai.
Lietuvoje ne taip seniai praūžė Garliavos įvykiai, kurių įkarštyje galėjai netyčia atsidurti kokiame giminės baliuje ir, girdėdamas dėdes ir tetas, audringai keikiančius „pedofilų klaną“, pats greičiausiai tyliai kramtei baltą mišrainę, šakute lėkštėj po vieną kabindamas žalius žirnelius.
Televizija, pasak Noelle-Neumann, taip pat yra svarbus rodiklis – matydami, kad per TV jų nuomonės apologetų nerodo, žmonės galvoja, kad tokių nėra ar jų labai mažai. Tuo tarpu išvydę juos eteryje patiki, kad jų gali būti dauguma.
Taip žiniasklaida gali sąmoningai arba nesąmoningai iškreipti visuomenės įsivaizdavimą apie vyraujančią nuomonę.
Geri ir pikti kėslai
„Juodųjų“ viešųjų ryšių teorijoje tokiu pačiu principu veikia ką nors apjuodinti siekiančios viešo nušvilpimo metodikos. Tam nebūtina, kad kokią nors idėją kritikuotų dauguma ir net nebūtina rasti svarių argumentų – svarbu pademonstruoti, kad rėkiančiųjų yra daug ir garsiai. Lietuvoje toks buvo skalūnų atvejis.
Garsiai kalbančiųjų galia nebūtinai yra neigiamas reiškinys. Antai Sąjūdis, kuris Nepriklausomybės atkūrimo metu atrodė toks visuotinis, apėmė tik apie 6 proc. Lietuvos gyventojų. Kiti tiesiog pasidavė visuotine atrodančiai bangai ir jai padėjo, ir džiugu dėl to.
Tačiau dėl tos pačios konformizmo priežasties kone visose post-sovietinėse šalyse po sovietų griuvimo pirmuosius rinkimus laimėjo naujus marškinius apsivilkusios ex-komunistų partijos, nes atrodė saugiau valdžioje matyti tuos pačius žmones, kaip ir seniau, neprieštarauti.
Tylos kaina
Įdomu tai, kad mokslininkė E. Noelle-Neumann pradėjo vystyti „tylos spiralės“ teoriją tyrinėdama Hitlerio atėjimą į valdžią. Žmonių tylėjimą ji įvardino kaip vieną iš tam kelią palengvinusių priežasčių.
Nors dar gerokai seniau Martinas Lutheris Kingas buvo sakęs: „Tas, kas pasyviai priima blogį yra tiek pat prisidėjęs, kaip ir tas, kuris aktyviai jį skleidė. Tas, kuris priima blogį neprotestuodamas, yra jo bendrininkas“.
Mums pasisekė, kad gyvename ne anais laikais ir už žodį negausim greito bilieto Anapilin. Tačiau ir šiandien aktualus atstūmimas, tavęs atsižadantys draugai ar tylūs abejingi stebėtojai.
Skaudi patirtis
Aš pati atstūmimo jausmą gyvenime jau esu patyrusi. Nuo seno besidomėdama etnine kultūra, folkloro ir roko muzika sukausi bendraminčių rate, kol vieną dieną tapau labai nepopuliari tarp daugybės artimiausių draugų dėl to, kad garsiai išsakiau palaikymą LGBT asmenims. Įvyko toks vos ne draugų teismas, kai visi kartu susirinkę paeiliui pasakė, ką apie mano išsišokimą galvoja. Nenuostabu, kad gyvenimą teko pradėti iš naujo ir susirasti kitą bičiulių kompaniją, nors su kai kuriais draugaujame iki šiol.
Nuo to laiko labai gerbiu žmones, su kuriais galime atsidurti net ir labai priešingų nuomonių stovyklose, tačiau dėl to nesusipykti, neį(si)žeidinėti, o už aštresnį žodį – atsiprašyti, diskutuoti ir rasti vieną kitą sąlyčio tašką (pvz., kalbant apie tuos pačius abortus gi abi stovyklos sutinka, kad yra gerai, kai abortų prireikia kuo mažiau, tik ginčijasi dėl priemonių, kaip to siekti).
Kas pralaužia tylą?
Galvodama apie tai, kas gi tempė už liežuvio atsistoti ir pasakyti tai, kas bus nepopuliaru, manau, kad tai labai gerai paaiškina tas pats Martinas Lutheris Kingas, sakydamas, kad: „Mūsų gyvenimai ima artėti prie pabaigos tą dieną, kai liekame tylūs apie dalykus, kurie mums rūpi“.
Yra temų, apie kurias tylėdamas gali save teisinti, bet giliai širdy pagaliau pats pritrūksi sau pagarbos. Tokia trauma iki šiol kamuoja dalį vyresniosios kartos, kuri, nepritardama sovietų okupacijai, bet matydama numalšintą rezistenciją, turėjo tyliai užčiaupti burną ir išgyventi. Išgyvenimo kaina buvo sunaikinta savivertė, kuriai atkurti dar prireiks ne vienos kartos.
Tačiau tikiu, kad kiekvienam iš mūsų, dažniausiai linkusiam patylėti, vis dėlto yra tokia tema, kuri tylos barjero neišlaikytų. Tai nebūtinai gali būti abortų klausimas ar LGBT, patriotiškumo ribos, rasizmas, antisemitizmas, klimato atšilimas ir kita. Tai gali būti net nesusiję su religija ar žmogaus teisėmis.
Bet tokia skaudanti tema, kuria negalėtume tylėti, tikiu, glūdi kiekviename iš mūsų. Ir jei nesiveliame į diskusijų peštynes šiandien, tai ne todėl, kad esame tie beviltiški 70 proc. konformistų. Tai todėl, kad dar išauš laikas ir tada jau aš būsiu tas, kuris atsistos.
Toks mano tikėjimasis nėra pagrįstas jokiu moksliniu tyrimu, tačiau be tylos perlaužimo juk nebūtų įvykę ir visi didieji Vakarų pasaulio žmogiškumo pasiekimai: vergovės panaikinimas, žmogaus teisių chartija, moterų teisė balsuoti ir kita.
Šia proga man pačiai buvo įdomu prisėsti ir tyliai sau pagalvoti: kažin, o kokia gi būtų ta tema ar temos, apie kurias netylėčiau net visiškai tam nepritariančioje aplinkoje?