Rūta Latinytė. Kodėl po valstybės atkūrimo švenčiame dar ir emancipacijos dieną?

Prisimindami 1918 metų vasario įvykius Lietuvoje iš tiesų turime dvigubą šventę – tai ir ką tik paminėta valstybės atkūrimo diena, o kartu – tai buvo metai, kuomet lietuvės moterys, vienos iš pirmųjų Europoje ir pasaulyje, įgijo teisę balsuoti ir kandidatuoti. Tačiau šiandien mažai kas prisimena, kad kitą dieną po to, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, žmonės išėjo į gatves, daugiau nei 20 tūkstančių pasirašė peticiją. Ne, jie neprotestavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, tačiau pasipiktinimą sukėlė tai, kad visi Nepriklausomybės akto signatarai buvo vien vyrai.

Nacionalinė Emancipacijos diena

Prisimenant šį faktą nuo 2016 m. vasario 17-osios buvo pradėta kasmet minėti Nacionalinę emancipacijos dieną taip siekiant paskatinti diskusijas apie demokratijos kokybę, lyčių lygybę bei užribyje atsiduriančių visuomenės grupių (ne tik moterų) emancipaciją Lietuvoje. Šios dienos renginius kasmet organizuoja keletas skirtingų kartų akademikių, menininkių ir aktyvisčių, o šiais metais iniciatyva persikėlė į virtualią erdvę ir visų dalyvių klausė apie feminizmo viziją ateinantiems penkiems metams.

Aš pati, žvelgdama į dabartį, artimiausius artėjančius metus feministinei veiklai matau kaip bendravimo ir susikalbėjimo metus. Todėl, kad viena opiausių ne tai kad problemų, bet tiesiog nelaimių yra matyti visuomenės susiskaldymą ir net priešiškumą moterų teisių klausimams.

Būtent – priešiškumą, vietoje to, kad kartu stengtumėmės padėti toms moterims, kurios patiria neteisybės jausmą, kenčia, yra nukentėjusios arba atsidūrusios nelygybės akivaizdoje.

Kova prieš moterų balso teisę

Deja, taip atsitinka jau ne pirmą kartą. Prisiminus XX a pradžią – net ir tais laikais taip pat būta vyrų ir moterų (!), nepritariančių moterų balsavimo, turto ir kitoms suteiktoms teisėms, neva tai prieštarauja prigimčiai, moralei ar dar kam nors. Europos kontekste Lietuva tais laikais buvo net labai progresyvi, nes daugelis Vakarų šalių teisę balsuoti moterims suteikė daug vėliau. Antai paskutinysis Šveicarijos kantonas Appenzell Innerrhoden šią teisę suteikė tik 1991 metais. 1991! Tais metais mes jau kovėmės už Nepriklausomybės atkūrimo išsaugojimą, patyrėme sausio 13-osios įvykius, o štai šveicarės pirmą kartą balsavo.

Feminizmas nėra vien apie moteris – tai yra apie visų lyčių ir tapatybių lygybę ir pagarbą vienas kitam. Pagarba nėra ir niekada nebuvo grėsmė. Neapykanta, negebėjimas suprasti kito ir kitokio, nemokėjimas atjausti – tai tikrasis pavojus.

Rūta Latinytė

Žvelgiant į aktyvų anti-sufražisčių judėjimą bei šiuolaikinio feminizmo oponentus atrodo neįtikėtina, kodėl įgalinimo ir pagarbos žmogui veikla sulaukia tokio pykčio ir pasipriešinimo. Kodėl vietoje to, kad įsiklausytume į realių moterų realias problemas ir jas spręstume, imama ieškoti sąmokslo teorijų ir visokių kitokių priežasčių jas ignoruoti, menkinti. Todėl norėčiau palinkėti ateinančius penkis metus skirti nenutylėtoms patirtims, palaikymui ir supratimui, kad feminizmas nėra vien apie moteris – tai yra apie visų lyčių ir tapatybių lygybę ir pagarbą vienas kitam. Pagarba nėra ir niekada nebuvo grėsmė. Neapykanta, negebėjimas suprasti kito ir kitokio, nemokėjimas atjausti – tai tikrasis pavojus.

Ar jau viskas pasiekta?

Žinoma, praėjus jau daugiau nei šimtui metų po Lietuvos valstybės atkūrimo, galime džiaugtis ir didžiuotis pirmųjų Lietuvos moterų aktyvisčių palikimu, tarp jų – šviesiu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir visos Lietuvos Steigiamojo Seimo moterų grupės, kurią taip pat sudarė Emilija Spudaitė-Gvildienė, Magdelena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė.

Žvelgiant į Lietuvos moteris šiandien, iš pažiūros gali atrodyti, kad formaliai, pagal įstatymo raidę, atrodo, lyg būtume pasiekę visišką lyčių lygybę, tačiau ar taip yra praktikoje? Deja, ne. Daugybė moterų patirčių liudija apie skausmą, kurį sukelia klaidinantys visuomenės stereotipai, moterys gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą (tiek mažesnį, lyg maždaug du mėnesius per metus dirbtų nemokamai), neretai lieka vienintelės besirūpinančios vaikais ir buitimi.

Laikai vis dėlto keičiasi, o kiekviena auganti karta tobulėja ir pralenkia savo tėvus. Ir jauniems žmonėms reikalingos daug platesnės žinios ir gebėjimai – tame tarpe – kaip kurti pilnaverčius tarpusavio santykius, anksti atpažinti psichologinį ir fizinį smurtą, toksišką partnerio elgesį ir mokėti į tai reaguoti.

Rūta Latinytė

Net ir teisės aktų bei reglamentų srityje vis dar turime begalę spragų. Tarp jų – nepakankama apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, taip pat turime policiją, kuri dažnai pavojaus akivaizdoje lieka bejėgė ir nesuteikia reikalingos pagalbos smurto, prievartos, persekiojimo aukoms. Ypatingai nedėkingoje aplinkoje iki šiol yra LGBTQ+ bendruomenės moterys, patiriančios diskriminaciją ir patyčias vien dėl to, kas jos yra.

Žvilgsnis į ateitį

Tačiau Lietuvos moterys yra stiprios, savarankiškos ir atkaklios. Mes kartu parodėme palaikymą ir kaimyninės Lenkijos moterims, kovojančioms prieš grubius jų teisių suvaržymus. Tuo pačiu prabilome ir apie tai, kad Lietuvoje reprodukcinės teisės taip pat nėra iki galo užtikrintos ir apibrėžtos įstatymu, trūksta objektyvaus, mokslu grįsto švietimo šia tema.

Nepageidaujamo nėštumo situacijoje atsidūrusios moterys Lietuvoje negali atlikti medikamentinio aborto, kurį savo šalyse turi skandinavės, o lietuvės vietoje to yra priverstos atlikti pavojingesnę – operacinę procedūrą, nors medicinos mokslas yra sukūręs saugesnių sprendimų. Kodėl tai nėra įmanoma? Ar gali taip būti, kad sprendimus priima ir jiems įtaką daro empatijos ir atjautos stokojantys žmonės, skubantys moralizuoti, smerkti ir nenorintys suprasti?

Laikai vis dėlto keičiasi, o kiekviena auganti karta tobulėja ir pralenkia savo tėvus. Ir jauniems žmonėms reikalingos daug platesnės žinios ir gebėjimai – taip pat – kaip kurti pilnaverčius tarpusavio santykius, anksti atpažinti psichologinį ir fizinį smurtą, toksišką partnerio elgesį ir mokėti į tai reaguoti.

Feminizmas nėra kažkokios vienos organizacijos judėjimas, nėra moterų kova prieš vyrus ar netradicinių pažiūrų prieš tradicines. Tai kova už geresnį pasaulį, kuriame nėra tyčia ignoruojamų, nustumtų į šalį, atskirtį patiriančių moterų ar ištisų visuomenės grupių, nėra patyčių, pažeminimo ir primestų stereotipų.

Rūta Latinytė

Skirtingas, bet vienijantis feminizmas

Suprantu, kad toks tikslas išspręsti visus šiuos iššūkius ir matyti visuomenę tolerantišką, geranorišką, besirūpinančią žmogumi be skaudžių neapykantos gniaužtų atrodo tarsi Utopija, bet aš tikiu, kad tai – pasiekiamas tikslas.

Tam įkvepia atsigręžimas atgal į istorinius įvykius, tokius kaip vasario 16-oji, ir kiek daug jau yra pasiekta. Minint moterų emancipacijos dieną vasario 17-ąją tikiu, kad mūsų – visų Lietuvos piliečių – misija yra tęsti šį kelią į priekį, ne atgal (kaip tai, deja, nutiko Lenkijoje). Ir tikiu, kad žvelgiant į moterų emancipacijos klausimą kaip į vienijančią misiją, mums tikrai pavyks.

Moterų vizijas apie feminizmo ateitį Lietuvoje, pasak organizatorių prof. Natalijos Arlauskaitės ir menininkės Laimos Kreivytės ir kitų, galima pamatyti ir išgirsti Nacionalinės emancipacijos dienos paskyroje „Facebook“ ir „Youtube“ kanale. Lietuvoje „išsilaisvinimo darbas neužbaigtas, todėl šitos dvi datos papildo viena kitą“, – apie vasario 16 ir vasario 17 datas kalba L. Kreivytė.

Kartu tai yra gera proga susipažinti ir atrasti, kad feminizmas nėra kažkokios vienos organizacijos judėjimas, nėra moterų kova prieš vyrus ar netradicinių pažiūrų prieš tradicines. Tai kova už geresnį pasaulį, kuriame nėra tyčia ignoruojamų, nustumtų į šalį, atskirtį patiriančių moterų ar ištisų visuomenės grupių, nėra patyčių, pažeminimo ir primestų stereotipų.

Todėl man Emancipacijos dienos vėliava su raitele ant žirgo simbolizuoja daugybę skirtingo stiliaus veiklų ir saviraiškos būdų, kuriuos vienija lyčių lygybės ir pagarbos idėja.