Rūta Latinytė. O tai tu feministė?

Feisbuką užkariavo merginų muzikos ir teatro trupė „Graži ir ta galinga“ su daina Žemaitės tekstų motyvais, vakar aplankiau jų pasirodymą ir netekau žado (gastrolės dar nesibaigė). Bet šis tekstas ne apie muziką ir teatrą, apie gyvenimą. Ir jame gana dažnai tenka išgirsti klausimą: „Tai klausyk, o tu, tipo, feministė?“

Kiekvieną kartą į jį atsakau ilga litanija, nes tai ne taip paprasta. Pokalbio pabaigoje pašnekovas/-ė nustemba, kad jis gi visai neketina iš savo mamos/dukros/žmonos ar savęs atimti teisės balsuoti, mokytis ir dirbti, tai matyt pats, ko gero, bus feministas/-ė, bet kodėl tada šitos sąvokos dažnas purtosi kaip velnias kryžiaus?

Tai ar tu feministė?

Litanija prasideda: taip, aš esu feministė dėl to, kad manau, jog vyrai ir moterys yra žmonės, turintys turėti vienodas teises ir galimybes, nepaisant jų lyties (rasės, amžiaus, tikėjimo ir t. t.). Kartu tikiu, kad kiekvienas žmogus yra toks ypatingas ir skirtingas nuo kitų, kad negali būti įspraustas į lyčių stereotipus.

Gali rasti vyrą ir moterį, kurie bus savo „prigimtimi“ ir charakteriu labiau panašūs, negu dvi labai skirtingos moterys ar vyrai. Todėl stereotipai tik klaidina ir įvairiose situacijose sukelia žmonėms daug skausmo, o naudos – jokios. O jei kažkurioje vietoje tipinis „vyriškas“ ar „moteriškas“ bruožas ima ir atitinka žmogaus būdą, tai ne dėl lyties, o dėl jo/jos asmenybės.

Pats bendriausias feminizmo apibrėžimas neapsiriboja vien moterų teisėmis. Nepaisant „moteriškos“ žodžio kilmės, jis kalba apie lyčių lygybę. Bent jau angliškuose apibrėžimuose feminizmas yra „moterų teisių gynimas lyčių lygybės pagrindu“ ar „įvairovė socialinių ir politinių judėjimų bei ideologijų, siekiančių apibrėžti, steigti ir pasiekti politinę, ekonominę, asmeninę ir socialinę lyčių lygybę“.

Lietuviškuose šaltiniuose ir žodynuose ši dalis kažkodėl pasimeta ir lieka tik moterų teisės.

Ne tik apie moteris

Čia ir yra vienas iš pirmų klaidingų įsitikinimų, kad feminizmas – tik apie moteris, arba dar blogiau – prieš vyrus.

Kova už lyčių lygybę yra aktuali visiems: kadaise tai buvo moterų teisė balsuoti, mokytis, dirbti, valdyti turtą ir gauti palikimą, dabar vis dar kyla klausimų dėl lygiaverčių vaiko priežiūros atostogų (abiem tėvam), dėl žalojančių mitų, kad „mergaitei svarbiausia būt gražiai ir ištekėti“ bei „vyrai neverkia“ griovimo ir kitų situacijų, sukeliančių neteisybės jausmą ir nusivylimą, visiems.

Taip, bet

Tęsdama toliau savo pašnekovą privalau įspėti nedaryti skubotų išvadų ir išvardinu krūvą išlygų. Nes feminizmo judėjimo krypčių, aktyvistų ir jų veiklos būdų yra įvairių (apie teoriškai keturias feminizmo bangas čia nesiplėsiu). Ir nors dėl bendro tikslo visi lyg ir sutartų, bet raiškos priemonės ir nuomonės nebūtinai sutampa.

Aš nesimpatizuoju, pavyzdžiui, „Femen“ merginoms (nes nemanau, kad nuoga krūtinė yra tinkamiausias būdas atkreipti dėmesį į visuomenės problemas, ypač dėmesį tų, kuriems nuoga krūtinė tik ir terūpi), arba „menininkėms“, kurios piešia mėnesinių krauju arba lipdo vaginos formos objektus – man jų veikla veikiau primena karikatūrą ir meškos paslaugą pačiam judėjimui.

Bet būna ir labai kietų meno akcijų su socialine žinute, kodėl gi ne.

Todėl tegu visos šios iniciatyvos veikia – tai jų laisvas pasirinkimas, kurį turime ginti, o apie turinį galime diskutuoti.

Žvelgiant kritiškai, „meškos paslauga“ (kartais) tampa ir visokie geto tipo būreliai, konferencijos ir apdovanojimai: „Moterų literatūros premija“, „Moterų verslininkių būrelis“, „Moterų programuotojų kongresas“ ir panašūs.

Nes kodėl negalime tiesiog pamiršti lytį tarp kojų ir kalbėti apie žmonių pasiekimus, neignoruojant moterų ir neišstumiant jų į atskirus uždarus „moteriškus“ apdovanojimus. Kita vertus, moterų tarpusavio pagalbos grupės ar centrai tam tikrais skaudžiais gyvenimo atvejais gali būti tikras išsigelbėjimas, kur randi saugumą ir panašią patirtį.

Moterys nėra geresnės už vyrus

Tęsiant toliau mano atsakyme įsiterpia dar viena išimtis – dėl feministiniais save vadinančius veikėjų, kurie su pasauliniu judėjimu išvis neturi nieko bendra arba to nesupranta, nes sako, kad, moterys neva yra geresnės už vyrus ir kažką gali padaryti geriau, nes moterys.

Pavyzdžiui, kad esą vyriausybė su moterimis bus švelnesnė ar jautresnė. Nebus. Nes tai – lyčių stereotipas, o žmonės yra jautrūs arba drąsūs, arba kieti, arba bailūs, arba dar kokie nors ne dėl savo lyties, o dėl savo asmenybės.

Abiejų lyčių atstovų turinti vyriausybė, vadovybė, valdyba, administracija ar kita grupė nebus nei švelnesnė, nei „moteriškesnė“, o tiesiog sveika komanda, už borto nepalikusi pusės visuomenės.

Likimo ironija – kai diskriminacijos neįžvelgiantys, nes natūraliai prie jos įpratę, politikai susiduria su reikalavimu paisyti lyčių lygybės principų, nes valdžios viršūnėje praignoravo visas moteris, tada jie priima vieną „dėl skaičiaus“ ir paskui piktinasi, kad va, kai dėl skaičiaus, tai ko jūs tikitės.

Tikrai sunku tikėtis, kad į taip nusiteikusios draugijos lyderius prasimuštų iš pašaukimo gabi lyderė, nes tokia greičiausiai išvis nenorėtų turėti reikalų su senais bebrais, katrie dėl visko susitaria vyriškoje pirtyje.

Bet tai pagal įstatymus visi ir taip lygūs...

Įstatymai Lietuvoje visiems lygūs, bet mes turime pilkąją zoną, kuri atsiremia į jų laikymąsi. Ko verti įstatymai, kai teisėjas išprievartavimo byloje palengvina bausmę dėl esą rizikingo pačios merginos elgesio?

Arba kai dėl smurto artimoje aplinkoje pagalba važiuoja taip ilgai, kad lieka šaukštai po pietų, gedulingų. Ir nors atrodo, kad žmonių šiaip mušti gi negalima, bet kol neturėjom Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, padėtis su smurtu prieš moteris buvo daug blogesnė, negu yra dabar. Šį įstatymą, be abejo, dar reikia tobulinti, bet jis būtinai turi veikti ir privačiame gyvenime. Antraip valstybė pripažįsta lyčių lygybę viešai, bet už uždarų durų ją pamiršta.

Be to, įstatymus galima keisti, ir naivu būtų manyti, kad visuomenės lygybės pasiekimai yra konstanta, kuri nesugrįš į viduramžių laikus (palyginkite moteris Afganistane 70-aisiais ir dabar). Antai kiekvienoje Seimo kadencijoje būna iškeliamas klausimas dėl abortų draudimo ir kaskart būriui NVO tenka vėl iš naujo kautis už teisę rinktis medicinos (o ne Bažnyčios) nustatytose ribose. Už teisę sprendimą priimti savarankiškai, o ne „atsiklausus vyro“, kaip kad norėtų pirmoji ponia.

Dar laukia ilgas kelias

Asmeninėje erdvėje mes turime pusę santuokų, pasibaigiančių skyrybomis, ir aš tikiu, kad dalis to priežasčių glūdi tame, kad visuomenė, besivaduodama iš senųjų stereotipų, kuomet moteris tiesiog paklusdavo vyrui, kol kas taip ir neišmoko, kaipgi iš tiesų reikėtų gyventi lygiaverčiuose santykiuose. Kaip žmonių lygybę paversti bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba, o ne nuolatine kova dėl pozicijų? Tai – ilgas kelias prieš akis, kuriam prireiks ne vienos kartos.

Bet mes šį kelią galėtume sutrumpinti, apie lygiaverčius ir pagarbius santykius kalbėdami toje pačioje švietimo sistemoje.

O jeigu moteris nori būti namų šeimininke?

Ar būtinai feministė turi pilotuoti lėktuvą arba vadovauti įmonei? Jei tik moteris pati to nori ir turi visas galimybes pasirinkti, pavyzdžiui, būti namų šeimininke, tai ji – irgi pati tikriausia feministė, laisva rinktis savo kelią.

Moteris gali nešioti trumpas sukneles ir priklijuotas blakstienas, mėgti gaminti ir žaisti su vaikais, mielai viską plauti ir skalbti, siuvinėti ir vis tiek būti feministe. Lygiai taip pat, kaip visa tai gali daryti vyras, o moteris – rašyti mokslinį darbą, eiti taisyti automobilių arba kapoti malkas, kol partneris paruoš vakarienę.

Raktinis žodis šioje vietoje – „pati tai renkasi“, o ne yra priversta, nes tokia jos vieta ir „prigimtis“. Kiek mergaičių pačios nori būti pačios gražiausios, tada ištekėti ir tada kad vyras viskuo pasirūpintų? Ar tikrai nori pačios, ar yra taip užaugintos, išauklėtos, o paskui galiausiai net ir neturi kito pasirinkimo, ar bent taip galvoja?

Ta plonytė raudona linija tarp laisvo pasirinkimo ir visuomenės primestų elgesio modelių yra atviras klausimas. Ir į jį nebus vieno teisingo atsakymo. Teisingas ko gero gali būti tik jausmas – ar žmogus giliai viduje gerai jaučiasi? Ar nemeluoja sau ir nesigaili prarastų galimybių arba nėra tiek save nuvertinęs, kad net nesiima svajoti, nes vis tiek nesugebėtų. Ar gerai jaučiasi savo kailyje, ar bando save įtikinti, kad geriau nebus ir kito kelio nėra?

Žemaitės „Marti“ vis dar aktuali

Paradoksas – paprastai tokios užspaustos asmenybės labiau negu kas kitas yra linkusios primesti savo valią ir teisingą gyvenimo požiūrį kitiems. Kaip rengtis, kaip elgtis, tekėti, netekėti, kada tekėti, kada patylėti. Aršiausios oponentės prieš sufražistes, kovojusias už teisę balsuoti, taip pat buvo moterys.

Paskutinis Šveicarijos kantonas teisę balsuoti moterims suteikė tik 1991 metais. 1991-aisiais! Afrikos šalyse klitorio išpjovimo ir krūtų nulyginimo tradicijas taip pat puoselėja ir atlieka moterys. Jos mano, kad tai daro savo dukroms linkėdamos tik gero, nes nuo seno taip priimta. Problema, kad pripažinusios, jog visą savo gyvenimą klydo ir pačios buvo nuskriaustos, jos nukentėtų – taip sugriūtų visas jų pasaulis.

Todėl nagais ir dantim (ir liežuviais) iki paskutinio gins savo įsitikinimų bastioną ir grasins pasaulio pabaiga, kurią iš Briuselio atneša aštriadantės feministės.

Kiek ten tų lyčių?

Pabaigoje – gretima tema, glaudžiai susijusi su lyčių lygybės klausimu – ji yra apie tai, kas iš viso yra lytis, ar ji gali keistis, nesutapti su biologine, nesutapti su seksualine orientacija ar būti neapibrėžta? Nekeliausiu į detales, bet pastebėsiu tik tai, kad jei pamatine vertybe pasirenkame pagarbą kitam žmogui ir pasitikėjimą jo sprendimu, o taip pat suvokiame kad „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“, tuomet dėl lyčių lygybės ir įvairovės net ir neverta laužyti iečių. Tuomet tiesiog aišku, kad kiti žmonės yra tokie, kokie jie yra, o mūsų tai neliečia.

Mes galime priimti juos, galime atsiriboti, ignoruoti, bet negalime uždrausti ar perauklėti. Ir turime kažkaip gyventi vienoje visuomenėje. Žmonių lygybės klausimas nereikalauja visiems elgtis vienodai pagal apibrėžimą, kviečia gerbti vienas kitą ir ieškoti būdų, kaip gyventi pagarboje. Viskas. Todėl aš ir esu feministė. Su pagarba ir pasitikėjimu, kad irgi būsite pagarbūs.

Post scriptum

O į „Graži ir ta galinga“ spektaklį-koncertą labai patariu nueiti. Tokių talentingų merginų, kurios visos valdo bet kurį instrumentą, turi nuostabus balsus, kuria visų žanrų ribas peržengiančią muziką ir gilius, turtingus bei prasmingus tekstus, aš niekad nesu mačiusi ir labai jomis didžiuojuosi.