Vis dėlto mums dar tolokai iki Šiaurės šalių – visos penkios Skandinavijos regiono šalys nuolat puikuojasi pirmajame laimingiausiųjų dešimtuke, besivaržydamos tik tarpusavyje (pirmą vietą saugo suomiai, nedaug lenkdami danus).
Įdomu, kad viena iš pagrindinių laimės priežasčių, pasirodo, yra visuomenėje vyraujantis pasitikėjimas: tiek vienas kitu, tiek pačia valstybe. Deja, bet Lietuvoje, kaip rodo naujausia „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa, pastarąjį mėnesį kaip tik labiausiai krito pasitikėjimas Seimu. Tuo pačiu metu apie pasitikėjimo aplinkybes ir ugdymo būdus aktyviai diskutavo įvairios nevyriausybinės organizacijos. Jose teko sudalyvauti ir man, tad pabandysiu užduoti klausimą „kas iš to“ ir ar diskusijos išvis gali ką nors pakeisti?
Iš ko susideda laimė?
Laimės tyrimo išvadose teigiama, kad laimingiausios šalys pirmauja su kasdieniniu gyvenimu susijusiose srityse: pajamos, sveiko gyvenimo tikimybė, socialinė parama, laisvė, dosnumas ir pasitikėjimas. Tuo tarpu (ne)laimingumo priežastys dažnai lieka tarsi uždarame rate.
Pavyzdžiui, gyvenantys laimingą gyvenimą yra linkę gyventi ilgiau, yra labiau pasitikintys, bendradarbiaujantys ir iš esmės geba geriau pasirūpinti savo gyvenimo poreikiais, o nelaimingiems – viskas atvirkščiai. Todėl tikras iššūkis atskirti laimingo gyvenimo priežastis nuo pasekmių bei rasti, kaip iš uždaro nepritekliaus rato išbristi.
Pasitikėjimas – Šiaurės šalių auksas
Ulf Andreasson, Šiaurės šalių ministrų tarybos politikos analitikas, po ilgų tyrimų padarė išvadą, kad būtent pasitikėjimo faktorius yra vienas svarbiausių kuriant šalies gerovę. Apie gerovę mes jau apsčiai prisiklausėme ir jos dar nematėme, tačiau kaip tuomet kurti pasitikėjimą?
Vienas iš būdų, pasak U. Andreasson, yra pastangos kurti tokią visuomenę, kurioje visi nariai jaučiasi jai priklausantys. Atstumtųjų buvimas neišvengiamai sukuria skirtį tarp „mes“ ir „jie“, kuomet pasitikėjimas nutrūksta. Kitas kelias yra dar sudėtingesnis, nes yra susijęs su valstybe – kaip žmonės su ja susiduria ir kaip ją mato.
Reguliuodamas daugybę gyvenimo aspektų, valstybės aparatas turėtų būti sąžiningas, teisingas, efektyvus ir skaidrus, antraip pasitikėjimas (ir laimės jausmas) tolsta. Trečiasis kelias – pilietinė visuomenė, gebanti susivienyti dėl bendro tikslo, sukuriančio tarpusavio pasitikėjimą. Kurioje iš išvardintų sričių lietuviai galėtų būti stiprūs?
Šiaurės šalims, pasak U. Andreasson, visuomenės pasitikėjimas niekada nebuvo tikslas, tai labiau pasekmė daugelio šiose šalyse vykusių istorinių procesų, kurie mums nebuvo tokie palankūs. Be to, pirmaudamos pagal skaidrumą ir mažą korupcijos lygį, skandinavų šalys taip pat gali pasigirti aktyviais ir neabejingais piliečiais, daug nuveikiančiais vietos bendruomenių labui.
Pasitikėjimo paieškos Lietuvoje
Norint kurti pasitikėjimo kultūrą Lietuvoje šį rudenį vyko net keletas visuomeninių iniciatyvų ir diskusijų. Jų metu buvo proga pažvelgti į save iš šalies ir ieškoti, nuo ko gi reikėtų pradėti.
Viena iš iniciatyvų apie pasitikėjimą pabandė kalbėti menininkų ir visuomenininkų kalba, net jei tai skamba labai abstrakčiai. Performatyvaus dizaino asociacija Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje rugsėjį įkūrė simbolinį „Trust point“ – pasitikėjimo tašką. Bažnyčios erdvė tapo vieta meno instaliacijoms ir diskusijoms. Jų dalyviai gilinosi ir ieškojo, kokie reiškiniai, sąvokos, procesai daro įtaką pasitikėjimui savimi ir kitais.
Į „Trust Point“ atvykusi Švedijos organizacijos „Tillitsverket“ atstovė Stina Balkfors pastebėjo, kad kūrybinių užsiėmimų metu labai sunku suaugusiuosius paskatinti žaisti, tai užtrunka ilgai ir reikalauja „apšilimo“, sumažinančio įtampą. Tačiau būtent per žaidimą įmanoma prisiliesti prie vidinių žmogaus nuostatų, tokių kaip polinkis pasitikėti.
Gali skambėti keistai, tačiau nėra nieko rimtesnio už žaidimą. Pavyzdžiui, dvi dienas trukusiose kūrybinėse dirbtuvėse įvairių organizacijų atstovai, mokslininkai ir menininkai ieškojo, kaip meno ar dizaino priemonės galėtų padėti auginti pasitikėjimo kultūrą. Taip per įvairias simuliacines situacijas buvo sugalvota pilietinio pasitikėjimo judėjimo idėja ir daug įvairių ilgalaikių bendradarbiavimo veiklų.
„Dirbame tam, kad visi suprastume, kur slypi tikrieji iššūkiai, kur reikia eiti ir kaip veikti, kad įvyktų pokyčiai visuomenėje, politikoje, ir kad būtų tiesiog geriau gyventi kartu. Kultūros laukas gali ir turi prasmingai prisidėti prie visuomenei svarbių klausimo sprendimų per meno ir dizaino tyrimus, eksperimentus, netikėtas partnerystes“, – teigė Dovilė Gaižauskienė, Performatyvaus dizaino asociacijos vadovė.
Apie ką žmonės kalba?
Pasirodo, pasitikėjimas yra tikras paradoksas: pasakodami apie pasitikėjimą žmonės pirmiausia nurodo, kad tai priklauso nuo kito asmens, nors iš tikrųjų sprendimas, ar pasitikėti kitu, priklauso tik nuo tavęs.
Pasitikėti kitais mums taip pat yra svarbiau negu pasitikėti savimi, o intuicija pasitikėjimui yra svarbesnė negu racionalumas, paremtas taisyklėmis ir įsipareigojimais.
Taip pat klaidinga manyti, kad nepasitikėjimas kyla iš nežinojimo. Iš tiesų būtent tuomet, kai mums trūksta informacijos apie kitą, galime pasikliauti tik pasitikėjimu, nes reikiamos informacijos niekada nebus pakankamai ir ji negarantuos to, kaip žmogus gali pasielgti ateityje.
Norėdami viską iki galo kontroliuoti galime prieiti iki Hamleto asmenybės tragedijos, kai viską analizuodamas galiausiai nebegali nieko padaryti.
Kaip pakeisti valstybę?
Išsakytos mintys atvėrė kelią apmąstymams, tačiau kur kas sunkiau buvo pasukti kalbą apie pasitikėjimą valstybe.
Norint sukurti visuomenėje daugiau pasitikėjimo valdžios sistema, pasak diskusijos dalyvių, galima tik keičiant pačią sistemą ir bendravimo kultūrą vienu metu.
Vien sistemos pokyčiai nepalies žmonių elgesio, nes jie nebus pasiruošę nebūti kontroliuojami ir prisiimti didesnę atsakomybę.
Kita vertus, vien į bendravimo kultūrą orientuotos veiklos taip pat nepakeis visuomenės požiūrio, jeigu kaskart susidūrus su valdančiaisiais ar viešosiomis paslaugomis teks jausti nusivylimą, perdėtą biurokratizmą ir nemalonią patirtį.
Kalbėdami apie Lietuvą, diskusijų dalyviai pripažino, kad nepaisant nusivylimų aplinka, mums pirmiausia trūksta pasitikėjimo savimi – tuomet šio jausmo nesuteikiame ir kitiems. Tik pradėję pasitikėti aplinkiniais galėtume įsukti teigiamų pasekmių ratą: pasitikėjimas darbe suteiktų kolegoms daugiau motyvacijos, namuose – saugumo, mokymo įstaigose – atsakomybės ir savarankiškumo. Tik kaip tai perkelti į valstybės lygmenį?
Pagrindiniai principai
Spalio pabaigoje Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo diskutuojama apie pasitikėjimu paremtą viešąjį valdymą.
Joje be kitų dalyvių čia dalyvavo ir Emma Sterky, Švedijos vyriausybės pasitikėjimo agentūros atstovė. Palaukit, kokios agentūros? Pasirodo švedai, nepaisydami to, kad pasitikėjimas jų krašte gajus nuo seno, labai aktyviai dirba, kad tokią kultūrą palaikytų ir išsaugotų, ypač šiuolaikinės margos visuomenės iššūkių kontekste.
2016 metais Švedija įsteigė oficialią pasitikėjimo agentūrą prie Vyriausybės, kurios tikslas – tyrimų pagrindu suformuoti pasitikėjimu paremtą viešojo valdymo modelį ir jį taikyti visose valstybės institucijose.
Viešėdama Lietuvoje E. Sterky išvardino septynis pagrindinius principus, reikalingus kuriant pasitikėjimu paremtą valstybės valdymą.
Pirmasis iš jų yra pats pasitikėjimas ir pozityvūs lūkesčiai, suteikiami tiems, su kuriais bendradarbiaujama.
Antrasis – dėmesys piliečiams ir jų požiūrio suvokimas.
Trečiasis E. Sterky įvardintas principas reikalauja bet kuriame lygmenyje prisiimti atsakomybę už rezultatą ir bendradarbiauti su visais proceso dalyviais (pavyzdžiui, kai institucijos dalinasi duomenimis ir nereikia nešti dokumento iš vienos į kitą).
Dar viena pasitikėjimu grįsto valdymo vertybė, pasak E. Sterky, yra veiklos laisvės suteikimas.
Sukūrus valstybės tarnautojams geras darbo sąlygas ir naudojantis jų profesine kompetencija tai padeda pasiekti daug geresnių rezultatų. Pavyzdžių net nereikia toli ieškoti – galima puikiai pasimokyti iš privataus sektoriaus.
Taip pat reikalingas palaikymas, nuolatinis mokymasis, atvirumas kritikai bei dalinimuisi informacija. Paskutinis, septintasis, E. Sterky įvardintas principas yra susijęs su ilgalaikiu požiūriu – kiekviena veikla turi žvelgti į ateitį ir būti tvari.
Tenka atsidusti, kad dar tolokai mums iki švedų, ypač kai Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos žengia priešingu – draudimų ir tiesioginės kontrolės keliu, o kaltųjų visuomet ieško kitur. Vertindami pasitikėjimą kaip valstybės laimės pamatą valdžios atstovai turėtų gebėti įvertinti, kokią iš tiesų žalą padaro ministro vakarienė Abu Dabyje, dvarai ant ežero kranto, pernuomoti socialiniai būstai, klaidinantis „Sodros“ ar VMI konsultanto patarimas ir kiti pavyzdžiai.
„Pasitikėjimą skatinančios iniciatyvos kviečia susimąstyti, kaip pačiam būti pasitikėjimo vertu žmogumi“, – skelbė vienas iš Ramintojos bažnyčios „Trust Point“ diskusijose užrašytų post-it lapelių, kurį nulipinau ir parsinešiau namo.
Reziumuojant – galime ir turime žaisti, diskutuoti, keisti požiūrį, bet tuo pat metu atsakomybę už pasitikėjimo kūrimą turi prisiimti visos grandys – nuo piliečių iki valdančiųjų. Kažin, jeigu kiekvienas pradėtų nuo savęs – kiek laiko užtruktų, kol įsisuks tasai teigiamų pasekmių ratas, kaip koks perpetuum mobile, vežantis skandinavų laimę?