Stebėdama ir savo vaikus, ir kitų patirtis bei suprasdama, kad ne nuo vien mūsų norų priklauso galimybės greičiau įveikti pandemijos iššūkius, vis tik norėčiau pakalbėti apie pačias, atrodo, mažiausias smulkmenas, kurios galėtų vaikams padėti net ir namuose mokytis sklandžiau, ypač kai tai jau tapo ilgos distancijos užduotimi. Ir tos mažos smulkmenos nereikalauja jokių švietimo reformų, valstybinio lygmens raštų ar ilgų mokymų.
Pastebėjau, kad daugelį mokiniams palankių dalykų mokyklos galėtų perimti... iš universitetų, kur, ko gero, esminis skirtumas yra rodoma kiek kitokia pagarba besimokančiajam. Bet kuriame universitete (tikiuosi) į kiekvieną studentą yra kreipiamasi „Jūs“ ir sakoma „gerbiamas kolega“. Vaikų taip niekas nevadina, tačiau pagarbus santykis bent jau praktiniame lygmenyje atneša daug pliusų. Jie praverstų ir mokinukams.
Pirmoji smulkmena: aiškūs kriterijai
Nuo pat pirmos paskaitos visi dėstytojai pristato studentams programos apimtį, privalomą ir papildomą literatūrą, privalomus ir neprivalomus atsiskaitymus bei vertinimo kriterijus.
Tai iš karto nuima didelę dalį streso – yra aišku, ką visi turi išmokti, žino net nuorodas ar užuominas, kur žinių ieškoti. Visiems kaip ir ramu, nes jeigu būsi dalyvavęs paskaitose, vedęs užrašus, ir net jei kažką praleisi, bet būsi perskaitęs nurodytą literatūrą, tai sesijos metu išvengsi nemalonių siurprizų.
Gi mokykloje užduočių atlikimas kartais primena lenktynes su kliūtimis. Ypač jei nesi tas stropuolis, kuris viską suseka ir laiku atlieka, tada tau – šakės. Niekad nežinai, kuris namų darbas buvo rekomenduojamas, o kurio nepadarius jau gausi apvalų dvejetą (ir dar ne visi mokytojai leidžia tokias „skolas“ pakartotinai taisytis).
Pagal ką vertins tavo atsakymus belieka spėlioti ir tikėti sėkme. Gerai, jei tai tikslieji ar gamtos mokslai, kur yra tik vienas galimas variantas, bet net ir čia gali nepataikyti į tinkamą sprendimo būdą arba diskusijų vertą klausimą spręsti testo būdu. Vyriausieji – abiturientai – net eidami į egzaminą labiau bijo ne to, kad kažko nemoka, bet to, kad gali gauti klausimų, apie kuriuos jų niekas net nemokė – nei mokytojas, nei korepetitorius, nei pora pasiruošimui įsigytų knygų.
Antroji smulkmena: literatūros sąrašas
Studentai turi literatūros sąrašus, o net jei kurso metu išsiplečiama – visada bus pateiktos nuorodos į pirminius šaltinius, teorijos autorius, jų kritikus ir kitus leidinius. Blogiausia, kas gali nutikti – tai, kad nurodytos knygos ar straipsnio nebus nė vienoje tavo parapijos bibliotekoje ar el. lobynuose, bet ir tada visada gali kreiptis į dėstytoją, kad padėtų nurodytą medžiagą gauti.
Mokiniai gi turi vadovėlius, kuriais kaip ir turėtų remtis atsakydami į pratybų, el. pratybų ar pačios mokytojos sudarytus klausimus, bet spėkit, ar į visus iš jų gali rasti atsakymą knygoje?
Tikrai ne. Tuomet, matyt, reiktų pasitelkti žymųjį informacijos paieškos, atrankos ir kritinio mąstymo įgūdžių rinkinį, nerti į „Google“ ir ieškoti atsakymų į pratybų klausimus po visą melsvąjį internetą. Jeigu rasi ne visai tai, ko iš tavęs tikėjosi mokytoja ar autorius – bus minusas.
Trečioji smulkmena: uždari ir atviri klausimai
Yra tokia lyg ir niekur neužrašyta taisyklė, kad sprendžiant testus visi atsakymai turi būti pateikti taip, kad jei žinai – atsakai, jei nežinai – spėlioji, ir tiek žinių.
Bet jei tema reikalauja diskusijų arba gali būti vertinama dvejopai, atsižvelgiant į teorijos autorių ir jų kritikų polemiką, tuomet klausimas greičiausiai turėtų būti atviras ir suteikti šansą pateikti žinias taip, kaip jas supranti. Dar daugiau – jei atsiskaitymas reikalauja savarankiško darbo – tuomet jį parengęs dar gausi progą pristatyti ir apginti savo mintis, gal net įrodyti pakankamai drąsų teiginį. Bet čia studentams.
Mokiniams gali tekti ilgą atsakymą grūsti į dvi eilutes arba rinktis tarp testo atsakymų, dėl kurių net tėtis su mama turėjo atskirą nuomonę. Arba išsprendi užduotis, bet niekada taip ir nesužinai, kurie atsakymai buvo teisingi, o kurie – ne. O juk kiekviena mokinio klaida yra proga pagauti spragą už ausų ir ją čia pat ištaisyti. Deja, daugybė jų blogo pažymio būdu nugula į užmarštį be progos kada nors sugrįžti.
Ketvirtoji smulkmena: viskas vienoje vietoje
Dauguma universitetų dirba su „Moodle“ ar panašiomis sistemomis, kurioms toli iki to, kad būtų idealios, bet jos turi vieną tvirtą privalumą. Kiekvieno dalyko dėstytojas visas temas, bent dalį medžiagos, pačias užduotis ar nuorodas sudeda vienoje vietoje ir ta vieta nesikeičia bei yra pasiekiama net jei netyčia nebuvai paskaitoje. O jei nesinaudoja „mūdlais“ – tada bent pateikia temų ir autorių sąrašą, kuriuo gali ramiai vadovautis.
Kai kurios mokyklos irgi dirba su į „Moodle“ panašiais katalogais, tačiau daug dažniau tai yra žaidimas „surask lobį“, kai kiekvienai pamokai užduotus namų darbus turi rasti dienyne, prie namų darbų – pamokos medžiagą, jei tokia iš viso buvo, prie klasės darbų – užduotis, kur nors prie „MS Teams“ skyrelio „Assignments“ arba kur nors „chat‘e“, ar kažkuriose iš trijų skaitmeninių užduočių platformų.
O vadovėlyje, jau sakiau, tikrai ne visada surasi atsakymus į tų užduočių klausimus. Ir paieškai internete negausi nei patikimų autorių, nei patikrintų svetainių – pirmiau ieškosi ne atsakymo į klausimą, o daugmaž patikimo ir suprantamo šaltinio.
Iš tiesų nėra jokio skirtumo, per kokią platformą (Zoom, Teams, Discord ir pan.) vyksta pačios nuotolinės pamokos ir kokiu el. dienynu naudojasi mokykla, tačiau būtų daug paprasčiau ir vaikams, ir jiems padėti bandantiems tėveliams, jei pamokų medžiaga būtų kažkaip suprantamai laikoma ir nurodyta vienoje patogioje vietoje. Ir jei praleidai pamoką, ar neatidžiai klausei, ar nesupratai – kad turėtum šansą prie tos medžiagos sugrįžti ir pats išsiaiškinti.
Ypač, kai esi dar tik penktokas. Bet greičiausiai iki aiškių šaltinių tau teks palaukti pirmo kurso.
Penktoji smulkmena: kaskart kažkas naujo
Nežinau, ar čia mano vaikui vienam nepasisekė, bet jis jau pusmetį per lietuvių kalbos pamokas nagrinėja daiktavardžius – tikrinis/bendrinis, vyriškos ar moteriškos giminės, koks linksnis ir t.t.
Tai, žinoma, ne ta tema, kur vaikai trykštų susižavėjimu ir azartu, na bet tarkim, kad jiems tai kažkaip padės geriau lietuviškai kalbėti. Bet kai tokios pačios užduotys kartojasi savaites ir net mėnesius, stebint iš šalies ima kilti dabar itin išpopuliarėjusios sąmokslo teorijos: kad kažkas, matyt, tyčia stengėsi atmušti paskutinį norą mokytis gimtosios kalbos.
O studijuojantieji žino, kad kiekvieną paskaitą kalbėsis apie naują temą arba nagrinės naują to paties dalyko aspektą, arba tęs, ką pradėjo per praėjusį užsiėmimą, bet tikrai nesimokys to paties iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo. Net jei tai bus tos pačios žinios, tai greičiausiai joms pakartoti ir įtvirtinti bus skirti kokie nors laboratoriniai darbai, arba koks tyrimas, vis tiek bus kažkas naujo, kas nenumaldomai tave ves į priekį, į plotį ir į gylį.
Mokiniai tokios prabangos neturi, nes toms pačioms žinioms įtvirtinti ne visi mokytojai ar autoriai pasivargina sugalvoti vis kitokio pobūdžio užduočių. Nes mažiams gi galima pasakyti, kad „reikia“, ir kartoti tą patį per tą patį.
Šeštoji smulkmena: skirtingi žinių pavidalai
Štai čia jau bus panašumas, kur mokiniai nepaisant savo amžiaus gauna mokytis taip pat, kaip ir studentai – visi pagal vieną kurpalių – šiemet dažniausiai prie ekrano, o kaip jau ten mokytojui seksis paįvairinti tą pamoką – bus matyt.
Bet kaip tik, kuo jaunesnis žmogus, ypač kuo mažesnis vaikas, tuo jautriau jis reaguoja į tai, kaip yra pateikiama informacija, į jos formą.
Savo dalyku besidomintis suaugusysis gebės suprasti bet kokį tekstą ir bet kokį brėžinį, bet net jam bus sunku išlikti budriam prie ekrano visą dieną. Vaikui gi bus svarbu tą patį išgirsti žodžiu, pamatyti vizualiai, perskaityti ir įkinkyti visas kitas jusles. Su susižavėjimu stebiu mokytojus, kurie šį skirtingų juslių poveikį žino ir taiko, moka pasibelsti į užmerktas akis ir uždengtas ausis. Bet tokių yra labai, labai mažai.
Tokių mažmožių galima būtų suskaičiuoti ir daugiau, kai vien iš pagarbos besimokančiam žmogui galima pridėti nieko nekainuojančią pastangą suteikti daugiau aiškumo, skaidrumo, patogumo. Kad pagrindinius dėmesio ir laiko resursus vaikas skirtų žinių įsisavinimui ir užduočių atlikimui, o ne jų administravimui ar spėlionėms.
Sakysite, kad noriu vaikams „visko ant lėkštutės“ – tikrai taip, kai gyvename karantino sąlygomis, o švietimui ir be karantino pakanka didelių iššūkių, tuomet kiekviena smulkmena, kuri palengvina, o ne apsunkina gyvenimą, yra aukso vertės.