R.Vainienė. Juodasis birželis, arba valdžios burbulas

Vyriausybė turi planą, ką ji darys po Prezidento ir Europarlamento rinkimų. Išlaidos karpomos dabar, bet papildomas karpymas suplanuotas ir birželį. Mokesčiai dabar nedidinami, bet birželį ši tema nebus tabu. Jau užsiminta, kad birželį gali būti grįžta prie pražūtingų progresinių mokesčių idėjos.

Neatmetama, kad būtent birželį gali būti keliami esami mokesčiai, pavyzdžiui PVM, arba įvedami nauji, pavyzdžiui nekilnojamojo turto mokestis gyventojams. Paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo klausimas taip pat išsispręs birželį, ir jei bus pasirašoma paskolos sutartis, su ja atkeliaus ir TVF reikalavimai. Gal reikalingi - stipriau karpyti išlaidas, o gal žalingi – mokesčių kėlimas. Po rinkimų atidedami ne tik nepopuliarūs ir blogi sprendimai, bet ir nepopuliarios, bet būtinos reformos. Liepą neatmetama ir politinių permainų galimybė, o jei visa tai kartu paėmus, tai mūsų laukia savotiškas juodasis birželis, o gal juodoji vasara. Visiško netikrumo ir neapibrėžtumo vasara, kuomet daugumos verslų planai baigiasi liepos pirmąja, o toliau – stop.

Juodasis birželis ne koks juodasis ketvirtadienis ar penktadienis, ištinkantis akcijų biržas, kurioje nuosmukį lemia pasikeitusios rinkos aplinkybės, pakitę daugelio investuotojų lūkesčiai. Juodąjį birželį Lietuvai ruošia Vyriausybė ir Seimas, eilinį kartą, net ir krizės sąlygomis, išgyvenanti politinį rinkimų ciklą, tampantį ekonomikos veiksniu. Būtent tokių juodųjų ekonomikos mėnesių yra įmanoma išvengti, o nevengiantiems turėtų tekti jei ne reali finansinė, tai bent jau politinė atsakomybė.

Valdantieji jau šiandien žino, kad dabartiniu biudžeto išlaidų karpymu kerpa per mažai, teks kirpti dar. Tačiau užuot ėmęsi būtinų sprendimų, juos nukelia vėlesniam laikui, kas sąlygos didesnio karpymo poreikį vėliau.

Negana to, diskusijose kur ir kaip kirpti, pasitelkiami pseudo argumentai, kad negalima karpyti ten, kur išleisti biudžeto pinigai į jį iš dalies sugrįžta per sumokamus mokesčius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bet kuris biudžeto išleistas litas į jį iš dalies sugrįžta – jei išleistas vartojimui, sumokamas GPM, „Sodra“, PVM, jei investicijoms – ciklas ilgesnis, tačiau įmonės priskaičiuoja PVM, moka darbo užmokesčius, nuo kurių mokama „Sodra“ bei PVM, be to, raibulių efektas nuvilnija ir į kitas veiklos sritis.

Bet koks viešųjų išlaidų vertinimas pagal tai, kokia dalis išleistų pinigų sugrįš į biudžetą yra niekinis ir bevertis. Juk tam, kad litas „sugrįžtų“, biudžetas turi išleisti penkis, o gal ir dešimt litų. Kad būtų išleisti, šie litai visų pirma iš kažko turi būti paimti. Tas, iš kurio litai buvo paimti, nesumokės papildomo PVM, papildomo GPM, gal papildomo akcizo ir papildomos „Sodros“.

Į argumentą pažvelkime ūkiškai. Ar jūs, norėdami, taupyti, išleistumėte šimtą litų, kad po to gautumėte keturiasdešimt? Žinoma, kad taip nesielgtumėte. Juk skaičiuotumėte ne tai, ką atgaunate, o tai, ką prarandate. Išleisdami šimtą ir atgaudami keturiasdešimt, jūs prarandate 60. Būtent praradimus, o ne grąžą skaičiuoti turėtų ir valdžia „taupydama“ biudžetą. Juk ji neprivalo išleisti fiksuotos pinigų sumos efektyviausiu būdu, ji turi alternatyvą palikti dalį pinigų žmonėms, kad šie juos išleistų efektyviausiu būdu.

Biudžeto išlaidas karpyti gi būtina pagal prioritetus, o ne pagal numatomą biudžeto grąžą ar nuostolį ir karpyti nelaukiant juodojo birželio, o tada, kada reikia, ir kiek reikia, kad viešieji finansai neskandintų visos Lietuvos ekonomikos.

Jei mus ištiks juodasis birželis, ar juodoji vasara, kuomet valdžia padarys dar nežinia ką, pasaulio ekonomikos krizės nebeapkaltinsi. Juodumo priežastis viena – mes išgyvename valdžios burbulą - per daug valdžios su per mažai atsakomybės, o tiksliau - neribota valdžia be jokios atsakomybės.