Gal nėra ko panikuoti? Gal vyksta ne universitetų puvimas, o reformavimas? Juolab poreikį reformoms pripažįsta bemaž visi universitetai.
Vargu. Tai, kad A. Žukauskas, kalbėdamas apie puvimo simptomus, yra teisus, patvirtina Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) suorganizuota diskusija š. m. Sausio 7 d. „Ko tikimės iš aukštojo mokslo Lietuvoje ?“
Diskusijoje pripažinta, kad iki šiol neturime kriterijų, pagal kuriuos aiškiai skirtume universitetines studijas ir studijas kolegijose. Mūsų universitetinis išsilavinimas yra virtęs masiniu reiškiniu, neatlaikančiu daugelio Europos ar pasaulio kokybės standartų. Žemas absolventų įsidarbinamumo lygis. Pagal inovacijas esame viena iš prasčiausiai gyvuojančių šalių Europos Sąjungoje. Aukštajam mokslui skiriami ištekliai naudojami neefektyviai. Aukštųjų mokyklų vienijimasis, konsolidacija realiai yra tik imitavimas, o ne tikrasis susijungimas.
Taigi valstybės mokslo ir studijų politiką reikia iš esmės keisti ar bent rimtai koreguoti. Tačiau nuo ko pradėti? „Pradėkime nuo to, kad reikia sudėlioti aiškius kriterijus“, - MOSTA diskusijoje paragino Švietimo ir mokslo ministerijos studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius dr. Albertas Žalys.
Taigi pradėkime. Pradėkime nuo to, kad Lietuva ne Kataras ir ne Turkmėnija. Lietuva neturi dujų, naftos, geležies rūdos ir kitų neišsenkančių gamtos išteklių, kuriuos net ir pusvelčiui pardavinėdama pasaulio rinkose, galėtų užtikrinti savo žmonių padorų gyvenimą ir be rūpesčių stebėti kitų tautų kančias.
Vienintelis lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės svarbiausias išteklius – čia gyvenančių žmonių PROTAS. t. y. čia gyvenančių žmonių profesiniai ir kūrybiniai gebėjimai.
Ar įmanomas dar solidesnis valstybės mokslo ir studijų politikos atspirties taškas? Jei universitetai neruoš ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvos verslui ir valstybės valdymui, neturėsime ir konkurencingų technologijų, ir efektyvių politinių sprendimų, ir apskritai čia gyvenančių žmonių gerovės. Lietuva neišvengiamai atsidurs tarp atsilikusių pasaulio šalių.
Taigi, mūsų universitetai turėtų ruošti pačios aukščiausios kvalifikacijos specialistus, kurie niekuo nenusileistų kitų šalių profesionalams lyderiams. O tai reiškia, kaip straipsnyje DELFI vaizdžiai išsireiškė Vilniaus universiteto rektorius A. Žukauskas, Lietuvoje išugdyti mokslininkai privalo gebėti „sintezuoti žinias, persijungti į šiandien dar neegzistuojančias mąstymo kategorijas ir įsisavinti ateityje atsirasiančias profesijas“.
Ar buvo apie tai kalbėta MOSTA diskusijoje? Atrodo, kad ne. Niekas, sprendžiant iš informacijos žiniasklaidoje, neprisiminė VU rektoriaus A. Žukausko išsakytos minties apie tarpdalykinių studijų, kurios suprantamos kaip kelių profesijų įgijimas, svarbą, rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir be abejo perspektyvius mokslininkus.
Neprisiminė greičiausiai todėl, kad pas mus bent socialinių mokslų studijose nelabai įsivaizduojama ar tiesiog vengiama pamąstyti, kokia kelių specialybių viename asmenyje nauda. O ji pakankamai akivaizdi. Pavyzdys – vienas žymiausių tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės žinovų - Mykolas Romeris. Jis buvo ne tik puikus teisininkas, bet ir pakankamai išprusęs filosofas. Taigi jaunuoliui, siekiant mokslininko ir teisininko gebėjimais tapti bent panašiu į M. Romerį, būtina praeiti ir filosofo, ir teisininko profesinių gebėjimų įgijimo kelią.
Analogiška padėtis yra ir kitose su socialiniais mokslais susijusiose profesijose. Tarkim geram ekonomistui nepakanka paviršutiniškų žinių apie ekonominio intereso prigimtį. Jam būtina išmanyti kaip ekonominį interesą jau jo ištakose determinuoja privatinės ir viešosios teisės principai, kurie vėlgi yra politinės ir teisės filosofijos pažinimo objektas. Geras ekonomistas turi ir jausti, ir gebėti logiškai pagrįsti individualizmo ir holizmo paradigmų sandūrą konkrečiuose verslo santykiuose, valstybės ir verslo santykiuose.
Tarpdalykinių studijų svarba gamtos moksluose apskritai negali kelti abejonių. Fizikos, chemijos, biologojos, medicinos mokslų organinis ryšys akivaizdus ne tik mokslininkui, bet ir kiekvienam racionaliai mastančiam žmogui.
Žinoma kelių profesijų diplomų siekis, – tai jaunuoliui dviguba studijų našta. Reikia vienu metu žengti dviem keliais. Išlaikyti tarkim visą seriją egzaminų teisininko profesijai įgyti ir visą seriją egzaminų filosofo profesijai įgyti. O po to laukia du savarankiški profesinės kvalifikacijos magistriniai darbai: teisininko ir filosofo. Ne kiekvienam tai gali būti įdomu ir įveikiama.
Aukštojoje universitetinėje mokykloje nevertėtų atsisakyti vienos profesijos įgijimo modelio, juolab žinant, kad supertalentingų jaunuolių nebūna labai daug. Seimo narys Kęstutis Masiulis teisus, kai publikacijoje DELFI sako, kad „siekis dirbtinai riboti galimybes studijuoti ir bandyti elitizuoti aukštąjį mokslą yra neišmintingas bandymas Lietuvą grąžinti į sovietmetį“. Sovietmečiu mechaniškai buvo ribojamas aukštojo mokslo prieinamumas. Bet K. Masiulis nėra teisus, jei mano, kad gabiausiam jaunimui nebūtina sukurti reiklesnes studijų sąlygas, nei tiems, kurie nėra motyvuoti siekti profesionalumo aukštumų.
Kalbama apie tokią Lietuvos švietimo ir mokslo politiką, kuri studijų sistemoje vis dėlto skirtų universitetines ir grynai profesines-kolegines studijas. Studijos universitetuose kaip tik išsiskirtų tuo, kad ne tik rengtų atskirų profesijų specialistus, bet ir motyvuotiems, bei gabiausiems jaunuoliams per tarpdisciplinines studijas atvertų galimybes įgyti kelias profesijas, o valstybė ir rinka tokius specialistus motyvuotų karjeros perspektyvomis.
Gal Lietuvoje trūksta mokslinei veiklai ir aukštai profesinei kvalifikacijai gabaus jaunimo? Jokiais būdai ne. Tik vienas pavyzdys. Į Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto pirmąjį kursą įstoja po 30 ir daugiau jaunuolių. Pasirinkti filosofijos studijas – vadinasi mylėti protinę veiklą, jausti pasitenkinimą skaitant itin sunkiai suprantamus klasikų veikalus.
Didžiausia bėda ir didžiausia žala Lietuvai ta, kad daugelis iš įgijusiu filosofo profesiją jaunuolių, vėliau neranda būdų kaip pritaikyti žinias gyvenime, keičia profesiją ar emigruoja.
Jei būsimieji filosofai žinotų, kad jų profesinės žinios gali būti sėkmingai adaptuotos teisininko, ekonomisto, politologo ir kitose profesijose, o juo labiau, kad to valstybei gyvybiškai reikia, tai jie, neabejoju, kitaip žiūrėtų ir į filosofijos studijas, ir į kelių diplomų įgijimo perspektyvą. O valstybė per pakankamai trumpą laiką, gal 10-20, metų sulauktų aukščiausios kvalifikacijos specialistų pastiprinimo.
Bet kol kas tai tik pamąstymai. Ko gi trūksta, kad jie virstų realybe? MOSTA diskusijoje VU rektorius prof. A. Žukauskas pastebėjo, kad visi kartu turime sutarti dėl aukštojo mokslo vizijos. Jam antrino MOSTA direktorė J. Petrauskienė: „Svarbu, kad visi rastume bendrą sutarimą – pokyčiai galės įvykti tik tada, jei juos palaikys tiek švietimo politikos formuotojai, tiek pačios aukštojo mokslo institucijos“.
Vizija ir sutarimas be abejo būtini. Bet norėtųsi paklausti, ar tai įmanoma, kai mokslo ir studijų reformoje jau žengta pačiu lengviausiu keliu ? Valstybė praktiškai nusišalino nuo universitetų globos. Neva rinka viską sureguliuos. Universitetų likimas patikėtas universitetų biurokratijai, pagal principą gyvenkite taip, kaip sugebate, sukitės taip, kaip išmanote. Ar be kryptingos ir įtakingos valstybės politikos universitetų administracijos apskritai pajėgios reformuotis taip, kaip to reikalauja nacionaliniai interesai ? Ar universitetų bendruomenės nėra varžomos vidinių įtampų, kurios skatina partikuliarų interesą iškelti aukščiau nei universiteto, o juolab visos valstybės interesas?
Jau yra kritinė masė suprantančių pokyčių būtinybę, juos remiančių, dabar trūksta politinės valios - kitaip nebus rezultatų“, - MOSTA diskusijoje pasakė prof. P. Baršauskas, KTU rektorius. Tokiai minčiai norėtųsi pritarti. Jeigu universitetų reformoje valstybė netaps aktyviu žaidėju, tai vargu ar diskusijos virs geidžiamais rezultatais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.