Tokia išvada peršasi po penktadienio Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų kolegijos sprendimo, kuriuo išteisinti ne tik už bandymą pirkti kalinių balsus nuteisti „darbiečiai“ Eugenijus Maciulevičius ir Viačeslavas Ždanovičius, bet ir jiems balsus parduoti mėginę šešėlinio pasaulio veikėjai. Pastarieji, beje, net neskundė nuosprendžio. O kadangi viskas čia teisėta, tai ir nusikaltimo nebuvo – vadinasi, galiu drąsiai dėstyti viską apie šį rezonansinį tyrimą, kuriame pats dalyvavau.
Kaip viskas vyko
2012 m. spalio 13 d. Diena prieš pagrindinį balsavimą pirmajame Seimo rinkimų ture. Tada dirbau budėjimo režimu – buvau pasiruošęs pranešti apie galimus pažeidimus artėjant svarbiausiam 2012 m. rinkėjų sprendimui. Skambutis. Skambina liberalcentristė Jurgita Gintautaitė, kandidatė į Seimą. Ir čia prasideda istorija nusikaltimo, kurio, VAT teisėjų nuomone, nebuvo. Ir nebuvo net bandymo jį padaryti.
Taigi. J. Gintautaitė praneša, kad jai siūloma kažkokia medžiaga „apie Pinskų“. Taip, minimas asmuo yra Jonas Pinskus – Vilniaus vicemeras, įtakingas „darbietis“. Liberalcentristė sako bijanti su informacijos siūlytoju susitikti viena. Pamini kažkokį vaizdo įrašą, aš pasisiūlau prisijungti ir suvaidinti asmens sargybinį – esu gana stambaus sudėjimo, apie 180 cm ūgio, nesiskutęs atrodau tikrai nedraugiškas.
Susitikimas su „kurjeriu“ suderinamas. Sutartu laiku atvykstu į sutartą vietą, nešinas kompiuteriu, kad būtų galima čia pat peržiūrėti medžiagą. Žinoma, nė žodžiu neužsimenu esąs žurnalistas. „Kurjeris“ atvažiuoja, nervingai apsidairo, pasikviečia mus į savo automobilį. Jis vairuotojo kėdėje, aš – keleivio, J. Gintautaitė – ant galinės sėdynės. „Kurjeris“ paduoda USB atmintinę, prasideda kino seansas, kurį jis palydi trumpais paaiškinimais, kas ir kaip vyksta.
Pasižiūrėjus keletą minučių vaizdo įrašo, akivaizdu, kad medžiaga rimta. Sumos, pavardės, numeriai Darbo partijos kandidatų į Seimą sąraše. Tada „kurjeris“ užsimena, esą „vyrai bijo“, „vyrams reikia pinigų“. Derybose nedalyvauju, bet joms vykstant keliais klavišų paspaudimais pradedu vaizdo medžiagos kopijavimą iš USB atmintinės į mano kompiuterį. Dar viena greita klavišų kombinacija – ir „kurjeris“ mato ne informacijos kopijavimą, o derybų dėl kalinių balsų kino seanso tęsinį. Atrodo, širdis tuoj iššoks pasivaikščioti, bet išoriškai lieku ramus. Viskas. Kopijavimas baigtas. Derybos baigiasi abstraktybėmis – „kurjeris“ neišgirsta jokio pažado dėl jokios sumos, sutaria palaikyti ryšį. Parūkom ir atsisveikinam.
Po poros minučių greitu žingsniu skuodžiu namo, dairydamasis per petį ir spausdamas prie savęs kompiuterį. Vakare pasikviečiu porą draugų. Jiems duodu vaizdo medžiagos kopijas – tam atvejui, jei man kas nors sutrukdytų paviešinti turimą medžiagą. Tada analizuojame turimą kino epą. Konkrečios pavardės, konkrečios sumos – viskas aišku. Tik kas tas „Ženia“, kuris su balsų pardavėjais derasi Darbo partijos patalpose Gedimino prospekte? Šiek tiek darbo internete – radau. E. Maciulevičius, vicemero J. Pinskaus visuomeninis patarėjas. Surandu jo nuotrauką, sulyginu su vaizdo įrašu – neabejotina, kad tai jis.
Kodėl ne šeštadienį?
DELFI publikacija, užvirusi iki Konstitucinio Teismo (KT) nukeliavusią ir „darbiečių“ Seimo narių sąrašą pakeitusi istoriją, pasirodė pirmadienį, spalio 15 d., po pirmojo Seimo rinkimų turo, kurį laimėjo Darbo partija. Turbūt kyla klausimas, kodėl vaizdo medžiagos nepaviešinau šeštadienį ar sekmadienį. Atsakyti reikia. Ir taip – tikrai buvo norinčių, kad ši informacija pasirodytų kiek įmanoma greičiau.
Bet nepasirodė. O nepasirodė todėl, kad DELFI redakcijoje vieningai sutarėme laikytis įstatymo. Rinkimų savaitgalį galiojo agitacijos draudimas – ir jis galiojo iki pat apylinkių uždarymo sekmadienio vakarą. Bet kokios informacijos, nukreiptos į vieną politinę jėgą (teigiamos ar neigiamos) pasirodymas agitacijos draudimo metu būtų buvęs neteisėtas.
Su vaizdo medžiaga dirbau maksimaliomis apsukomis. Vaizdo įrašo peržiūra, titravimas DELFI montažinėje (mat derybos dėl kalinių balsų vyko rusų kalba), informacijos analizė ir jos susisteminimas. Galiausiai, vėlai vakare, skambutis E. Maciulevičiui (interviu forma publikuotas toje pačioje publikacijoje). Buvo ilga naktis, rinkimų rezultatų skelbimas davė mažai laiko poilsiui.
Kitą rytą, vos prisistatęs į darbą, sulaukiu skambučio. Esu kviečiamas į Kriminalinės policijos biurą, kaip liudytojas.
Prisistatau pas pareigūnus. Mane pasitinka tyrėjas ir prokuroras Mindaugas Dūda, esu informuojamas, kad tyrimas vyko dar iki man gaunant rezonansinę vaizdo medžiagą. M. Dūdai ir kriminalistams papasakoju viską, ką tik ką papasakojau jums. Tiesa, susidaro įspūdis, kad prokurorą M. Dūdą labiau domina ne derybos dėl kalinių balsų, o tai, kaip vaizdo medžiaga pateko į mano rankas. Bet gal klystu – tiek jau to.
Saugaus eismo pamoka prie teismo durų
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, buvau vienas iš liudytojų. Nurodytą dieną prisistačiau į teismą, kad vėl papasakočiau visa tai, ką jau pasakojau. Posėdis vėluoja – iš įkalinimo įstaigos laiku nepristatytas vienas iš „pardavėjų“.
Belaukiant – parūkymas. O čia, žiū, matytas veidas sukiojasi, tik niekaip nepamenu, kur aš jį mačiau. Atmintį atgaivina jis pats. 2012 m. spalio 13-osios „kurjeris“ stovi priešais mane. Aprėkia, kaip aš drįsau publikuoti medžiagą, kodėl nesakiau esąs žurnalistas. Tai turėjo atrodyti maždaug taip: „Sveiki, esu Šarūnas Černiauskas, naujienų portalo DELFI žurnalistas, gal galėčiau DELFI publikuoti šį galimai nusikalstamos veikos vaizdo įrašą? Ačiū!“
Jokių pinigų, kaip suprantu, jis negavo. Ne tik aprėkia, bet ir pagrasina – pasiūlo atidžiai dairytis per gatvę einant.
Apie malonaus pokalbio su „kurjeriu“ turinį informavau prokurorą M. Dūdą. Jokios reakcijos nesulaukiau. Juk nieko čia tokio. Parūkėm, pasikalbėjom apie gyvenimą, man mandagiai priminė kelių eismo taisykles – koks čia grasinimas?
Tiesa, prokuroras M. Dūda pusiaukelėje metė vieną garsiausių savo bylų ir išėjo į advokatūrą. Vienas pirmųjų jo klientų – buvęs liberalcentristų deleguotas aplinkos viceministras Stanislovas Šriūbėnas, kurio atžvilgiu po mano publikacijų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto praturtėjimo. Tiksliau, pradėtas, baigtas, nukeliavęs iki teismo, grąžintas į prokuratūrą ir šiemet nutrauktas tyrimas.
Atleiskite, nusikaltau aš
Turbūt nereikia sakyti, kokias „simpatijas“ man pajuto ir tebejaučia J. Pinskus, jo žmona Živilė Pinskuvienė ir kiti „darbiečiai“, kurių naudai kalinių balsus pirkti mėgino E. Maciulevičius ir V. Ždanovičius. J. Pinskus yra reikalavęs mane atvesdinti į Vilniaus tarybos posėdį, kad jo ir kitų „darbiečių“ viešai atsiprašyčiau. Ne mažiau malonių replikų man atseikėjo ir Ž. Pinskuvienė bei Jolanta Gaudutienė, kai turėjau garbės jas kalbinti kitoms savo publikacijoms.
Ir ką gi, mieli „darbiečiai“, išmušė atpildo valanda. Atsiprašau – nes pagal VAT teisėjų sprendimą, jei kas kalinių balsų pirkimo istorijoje ir nusikalto, tai buvau aš. Juk tai aš pavogiau vaizdo medžiagą iš „kurjerio“, kuris tik norėjo dorai užsidirbti. Gal ir pajamų mokestį būtų sumokėjęs. Juk tai aš, be „kurjerio“ ar vaizdo įrašų herojų sutikimo, publikavau šią informaciją pagrindiniame Lietuvos naujienų portale.
Dar siūlyčiau kreiptis į autorinių teisių gynėjus – kad jie vaizdo įrašo kūrėjams iš manęs išmuštų solidžią kompensaciją už autorinių teisių pažeidimą.
Niekas nieko nepadarė. Negi neaišku?
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, visa kompanija aiškiai prisipažino, kad vyko tai, kas užfiksuota vaizdo įrašuose. Na, galbūt kiek išsisukinėdami nuo konkrečių detalių, galbūt vis pavartodami žodelį „pamiršau“, bet vaizdo įrašuose užfiksuoti asmenys patvirtino, kad vyko tai, ką matė visa Lietuva. Patvirtinta ir tai, kad „pardavėjai“ bičiulius laisvės atėmimo vietose instruktavo, už kokią partiją balsuoti ir kokius numerius įrašyti biuleteniuose.
Už šias „paslaugas“ pinigų gavęs kalinys teisme liudijo, esą prieš balsavimą nurodymai buvo atšaukti – esą su juo susisiekė vienas iš „pardavėjų“ ir pareiškė, kad „kažkas kažką pridarė“, ir instrukcijos nebegalioja. Byloje yra ir finansiniai duomenys – kaip ir kam keliavo dalis pinigų, kuriuos tartasi panaudoti balsų pirkimui.
Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad padaryta veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas trukdyti rinkėjams pasinaudoti rinkimų teise. Kitaip tariant, teismo nuomone, „darbiečiai“ bandė pirkti balsus, tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad jie juos nupirko.
Na, o trys VAT teisėjai nutarė priešingai – jokio pasikėsinimo požymių. Suprask, nebuvo net bandoma pirkti balsus. Vyrai susitiko, pasikalbėjo apie politiką ir pinigus, šį tą pabraižė ant popierėlio, paskaičiavo. Viskas teisėta. Kas neaišku?
Iš teisėjų kolegijos logikos peršasi išvada, kad kaltinamųjų nuteisti negalima, nes jie nespėjo įvykdyti nusikaltimo – suprask, teisėsaugai reikėjo palaukti, kol balsai bus urmu supirkti, o tada imtis priemonių. O kas įrodytų nusikaltimo įvykdymą? Na, jeigu už kiekvieną balsą būtų atsiskaityta bankiniu pavedimu, kur mokėjimo paskirtis „Už balsavimą 2012 m. Seimo rinkimuose, balsuojant už Darbo partijos sąrašą ir pirmumo balsus skiriant numeriams 14, 140, 21, 57 ir 118“. Ir dar pageidautina, kad koks nors uolus buhalteris būtų viską surašęs balsų pirkimo-pardavimo apskaitos žurnale ir paėmęs kiekvieno balsavusiojo pagal instrukcijas autografą.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už trukdymą pasinaudoti rinkimų teise baudžiamas tas, kas, pavyzdžiui, „papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“. Derybos dėl balsų buvo? Buvo. Pinigai buvo? Buvo. Nusikaltimas (ar bent jau pasikėsinimas jį įvykdyti) buvo? Pasirodo, ne.
Nieko blogo. Kas ką kėsinosi? Baikit juokus. Jei kas ten ir vyko – tai pilietiškumo skatinimas, tiesiogiai prisidėjęs prie demokratijos stiprinimo Lietuvoje. Nedavėt teistumo – duokit medalį.