Š. Černiauskas. Teisingumas pagal teisingumo ministrą: pirmyn, sukčiai!

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis ir jo komanda labai savotiškai suvokia ne tik teisingumą, bet ir skaidrumą, sąžiningumą bei kitas vertybes, kuriomis mojuodami politikai (tarp jų – ir J. Bernatonis) žygiuoja į rinkimus. Pora kablelių ten, kur reikia, dar pora atitinkamų parašų, visada pasiruošęs kovoti ponas Algirdas (apie jį vėliau) – ir sukčiai džiaugiasi tokiu teisingumo ministru.

O kalba eina apie DELFI pirmadienį aprašytus tylius pakeitimus juridinių asmenų registro sistemoje. J. Bernatonis ir kompanija, jei trumpai, sukūrė labai gerą tvarką: įmonių ir įstaigų duomenis galima žiūrėti skersai-išilgai, galima per trumpą laiką surasti visas konkretaus asmens valdomas įmones. Galima, tik ne jums. Na, jeigu dirbate teisėsaugos struktūrose – galima tik jums.

Sakysite, jūsų tai neliečia. Ir iš viso – ko čia kaišioti nosį po svetimus verslus. Šlykštynės žurnalistai, turtų pavydi, purvais drabstosi, o dabar loja, kai iš jų kaulą atėmė.

Jeigu taip manysite, smarkiai klysite. Ir tik laiko klausimas, kada toks siauras požiūris kirs per jūsų nuosavą piniginę. Nes būdų – šimtai.

Pavyzdys Nr. 1. Tarkim, jūs esate degalinės savininkas. Pas jus ateina įmonės „Kęsto kuras“ (sutrumpintai – KK arba Ka-Ka) atstovas ir siūlo bendrą verslą. Ka-Ka turi puikius kontaktus naftos perdirbimo sektoriuje ir, kaip tyčia, ieško kur realizuoti puikiomis sąlygomis gaunamus degalus. Aišku, Ka-Kos akcininkai gali būti kokie nors degalų kontrabandininkai, sėdėję kalėjime po tris kartus ir dabar gaivinantys savo „verslą“. Bet kam jums tai žinoti. Jūs juk galite aklai pasitikėti Ka-Ka. O kai jus susems už kontrabandinių degalų platinimą, juodų pinigų legalizavimą ir kitus gėrius, išgirsite teisingumo ministrui puikiai žinomą tiesą – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Pavyzdys Nr. 2. Tarkim, jūs esate eilinis valstybės tarnautojas įstaigoje X. Įstaiga X vykdo, pavyzdžiui, automobilių pirkimą. Laimi negirdėta kompanija pavadinimu, pavyzdžiui, „Švoger“. Ir jūs esate girdėjęs, kad „Švoger“ akcininkai – jūsų viršininko, įstaigos X vadovo, svainis ir pusbrolis. Bet jūs tai tik girdėjote, patikrinti negalite, nes jūs nesate nei teisėsauga, nei vienas iš „švogerių“. Belieka kreiptis į teisėsaugą su maždaug tokia istorija: „mano darbovietė perka mašinas iš „Švogerio“, kurį, kie girdėjau, valdo mano šefo švogeris“. Pasakyčiau, kur jus pasiųstų teisėsauga su tokia istorija be menkiausio įrodymo. Bet keiktis negražu.

Pavyzdys Nr. 3. Jūs esate sunkumus patiriančios, tarkim, pieno perdirbimo įmonės logistikos vadovas. Rusija uždėjo embargą, pienas virsta rūgpieniu, reikia mirštant rasti, kas išvežtų krovinius, nes priešingu atveju ir jūs, ir dar kokie 30 žmonių artimiausius porą mėnesių algą gaus jogurtais. Ir čia prisistato bendrovė „Išdurtukas“, žinoma, nekelianti jokių blogų minčių. „Išdurtukas“, kaip dangaus siųstas, pasižada paimti visą jūsų produkciją už puikią kainą – net geresnę nei iki blokados. Tik sumokės po produktų realizavimo, t. y. po mėnesio ar dviejų. Žinoma, sutinkate – kam gi dabar lengva. Valio! Tegyvuoja „Išdurtukas“!

Praeina du mėnesiai, pinigų nėra, „Išdurtuko“ telefonais niekas neatsiliepia, įmonės registracijos adresu randate namą-vaiduoklį ir lauko tualetą. Bėgate pas teisėsaugą, nes jus išdūrė „Išdurtukas“. Teisėsauga pasinaudoja savo privilegija peržiūrėti įmonės akcininkų duomenis – ten benamis asmuo Vardenis Pavardenis ir, tarkim, Kipre registruota įmonė „Afera International“. Ką toliau daro teisėsauga? Ogi rašo teisinės pagalbos prašymą į Kiprą. Lietuviškai. Tada samdo vertėją, nes prašymo reikia angliškai. O gal net graikiškai – kad kipriečiai kolegos tikrai suprastų, kame reikalas. Tada (t. y. po poros savaičių nuo jūsų kreipimosi, su sąlyga, kad jūsų skundas dėl „Išdurtuko“ pripažintas pagrįstu) dailiai užklijuoja voką ir išsiunčia teisinės pagalbos prašymą. Gal netgi registruotu paštu. Galiausiai jums taip svarbus vokas nukeliauja į Kiprą ir atgula stalčiuje, prie kitų teisinės pagalbos prašymų, kurių ta valstybė gauna ne vieną ir ne šimtą per metus. O tuo metu „Afera International“ ir Vardenis Pavardenis steigia bendrovę „Apsuktukas“, su kuria keliaus pas jūsų kolegas ir konkurentus.

Štai taip – trys visiškai realūs scenarijai. Dar neseniai visiems trims scenarijams kelią užkirsti galėjo apsilankymas Registrų centro puslapyje, keli pelės paspaudimai ir simbolinis mokestis už dokumentų kopijas. Negerai, nusprendė J. Bernatonis ir kompanija. Reikia padaryti taip, kad tokie duomenys būtų prieinami tik teisėsaugai. Nes ji, be abejo, filtruoja kiekvieną Lietuvoje steigiamą įmonę ir sukčius su „Aro“ pareigūnais neutralizuoja dar prieš fiktyviam verslui suteikiant įmonės kodą.

O dabar – apie poną Algirdą. Algirdas Kunčinas – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vadovas. Jis visada pasirengęs gulti kryžium už kiekvieną asmens kodą, gimimo datą, adresą ir batų dydį. Ir dabar J. Bernatoniui prireikė pono Algirdo paslaugų. Ir žinoma, Teisingumo ministerija teigia, kad „siekiant apsaugoti asmens teisę į nuosavybę ir jo privačius duomenis, (…) duomenys apie juridinių asmenų dalyvius teikiami fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie turi teisę gauti šiuos duomenis įstatymų nustatytais atvejais“.

Ne, jūsų nėra tarp „fizinių ir juridinių asmenų, kurie turi teisę gauti šiuos duomenis“. Nebent jūs esate teisėsauga arba Ka-Kos, „Švogerio“ ar „Išdurtuko“ akcininkas.

Tiesa, Teisingumo ministerija dar žada prieigą bankams, antstoliams ar skolų išieškojimo kompanijoms. Tad galite pasiruošti atskirą biudžetą jų paslaugoms, kurių jums lig šiol nereikėjo. Ir, žinoma, pasikliauti jų sąžiningumu.

Na, gerai. Pabandysiu pastatyti save į kitą barikadų pusę.

Siaubas! Kažkas gali pamatyti mano asmens kodą ir adresą! Man asmeniškai dėl to nebaisu, bet suprantu – yra žmonių, kuriems tai kelia rimtą diskomfortą. Teisingumo ministerija kalba apie skaitmeninę duomenų bazę su visiškai skaitmeniniais duomenimis. Taigi ar sunku būtų padaryti tokią duomenų bazę, kuri eiliniams mirtingiesiems nerodytų adreso ir asmens kodo? Nesu programavimo specialistas, bet tai neskamba kaip Nobelio premijos vertas iššūkis.

Dar vienas siaubas – dabar kažkas gali pagal mano vardą peržiūrėti, kokias akcijas aš turiu. Koks jūsų suknistas reikalas? Aš privatus žmogus, nieko neteisėto nedarau, kam jums knistis? Sutinku. Paieška pagal vardą ir pavardę suteikia galimybių piktnaudžiauti. Tokią galimybę gali turėti tik labai atsakingi asmenys – tarkim, pareigūnai. Pirmyn. Neprieštarauju.

Trečias siaubas – duok žurnalistams prieigą prie duomenų, jie visus purvais apdrabstys. Tegul knisasi po politikus – anie gi vieši asmenys, užteks žurnaliūgoms. Visiška teisybė. Politikai, jei užima nors kokias rimtesnes pareigas valstybės aparate, privalo viešai deklaruoti turtą, turimas akcijas ir t.t. Tiesa, akcininkų sąrašo jūs negausite. Ir jeigu jūsų renkamas Seimo narys turi akcijų UAB „Du broliukai dobiliukai“ kartu su penkissyk už reketą sėdėjusiu recidyvistu – jūs to nesužinosite. Nes nesužinos žurnalistai. O jūs ramia sąžine į Seimą išrinksite recidyvisto verslo partnerį.

Teisingumo ministerija dabar postringauja, kaip „derasi“ su ponu Algirdu ir jo duomenų sargų kariauna, kad tik būtų galima padaryti kažką panašaus į lig šiol funkcionavusią ir niekam nekliudžiusią sistemą. Tik moderniai, gražiai, be jokių PDF bylų, skaitmenizuotai. Ir, žinoma, J. Bernatonio komanda nukrito iš mėnulio ir neturėjo žalio supratimo, kad įmonių duomenys gali būti reikalingi verslo sandoriams, advokatams, rizikos prevencijai. Ne tik tiems susnoms žurnalistams, kurie loja progai pasitaikius.

O kol vyksta „derybos“ su ponu Algirdu, Lietuvoje turbūt jau gimsta eiliniams mirtingiesiems neatsekami „Išdurtukai“, „Apsuktukai“, „Švogeriai“ ir Ka-Kos. Ačiū, ministre. Jums padėkos kiekvienas būsimas tokių įmonių klientas.