S. Klimanskis. Šalčininkų rajonas: rodikliai bado akis

Pastaruoju metu visuomenėje svarstoma specialaus fondo Pietryčių Lietuvai steigimo idėja. Įkūrus tokį fondą būtų užtikrintas papildomas, nuo vietos valdžios sprendimų nepriklausomas finansavimas socialiniam ir ekonominiam pietryčių Lietuvos regiono vystymuisi, bendruomeninei ir kultūrinei veiklai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM) yra pasiūliusi Vyriausybei nepritarti Seime svarstomam Pietryčių Lietuvos fondo įstatymo projektui. Ministerija teigia, jog nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimą netikslinga reglamentuoti atskiru įstatymu, o esamoms vietos problemoms spręsti pakanka galiojančio Regioninės plėtros įstatymo. VRM teigimu, toks fondas, išskiriantis konkretų regioną ir numatantis jam didesnį finansavimą, neatitinka lygiateisiškumo principo ir yra diskriminacinis.

Klausimas – ar dabartinis teisinis reglamentavimas yra pakankamas, kad realiai būtų sprendžiamos pietryčių Lietuvos regiono problemos? Ar šiam regionui turėtų būti skiriamas išskirtinis valstybės dėmesys?

Neišnaudojamas sostinės potencialas

Iš tiesų valstybė yra ir turi būti suinteresuota tolygia regionų plėtra. Visgi kalbant apie pietryčių Lietuvą, apimančią Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes, pirmiausia, tai yra daugiatautis, socialinių ir ekonominių sunkumų turintis šalies regionas. Kai kuriais aspektais šis regionas yra prasčiausioje padėtyje visoje Lietuvoje. Tačiau taip neturėtų būti – regionas yra šalia Lietuvos sostinės, todėl turėtų išnaudoti jos kaip ekonominio centro potencialą.

Viena vertus, sostinės efektą galima pastebėti Vilniaus rajone, kur per pastaruosius dvejus metus gyventojų atvyko daugiau nei išvyko. Vadinasi, rajoną palieka vis mažiau jaunų, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių, jaunų šeimų. Tai lemia ne vien auganti ekonomika, bet ir tai, kad nemaža dalis rajono gyventojų dirba Vilniuje. Tačiau viso to nepakanka.

Nors nedarbo lygis pietryčių Lietuvoje, kaip ir visoje šalyje, mažėja, tačiau šiuo požiūriu regionas vis tiek išlieka probleminis. 2014 m. duomenimis nedarbo lygis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose siekė atitinkamai 11 ir 11,5 proc. ir ne tik viršijo Lietuvos vidurkį (9,5 proc.), bet ir buvo beveik du kartus didesnis nei gretimose Trakų rajono ar Elektrėnų savivaldybėse. O aukštas nedarbas, kaip žinia, ilgalaikėje perspektyvoje kelia riziką socialinės apsaugos sistemos tvarumui.

Svarbus aspektas vertinant gyventojų kokybę yra darbo užmokestis. 2015 m. pirmąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto (neatskaičius mokesčių – DELFI) darbo užmokestis Vilniaus rajone sudarė 641 eurus ir buvo apie 8 proc. mažesnis už šalies vidurkį (699 eurai). Visgi šiuo požiūriu rajonas per daug neišsiskiria lyginant su kitais didmiesčius juosiančiais rajonais, pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos, kur darbo užmokestis daugmaž panašus. Tuo tarpu Šalčininkų rajono gyventojai uždirbo mažiausiai visoje Lietuvoje – čia vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis tesiekė 492,4 eurų.

Socialinės pašalpos gavėjų pietryčių Lietuvoje, ypač Šalčininkų rajone, yra daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Pirmojo šių metų pusmečio duomenimis Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų, gaunančių socialines pašalpas, dalis buvo atitinkamai 4,8 ir 8,5 proc., o vidutiniškai Lietuvoje – 4,2 proc. Tokią ne itin gerą situaciją, ypač Šalčininkų rajone, lemia investicijų trūkumas. O tai reiškia mažą ir neaugantį darbo vietų skaičių, mažas galimybes vietos gyventojams.

Šioje vietoje šypseną kelia Šalčininkų rajono vicemero Andžejaus Andruškevičiaus teiginys, kad statistika yra „noras sumenkinti“ vietos valdžią. Kalbėdamas apie rajono ekonominę situaciją, investicijas, vicemeras teigė, jog čia „yra dvi „Maximos“ parduotuvės, yra „Norfa“, „Iki“ ir yra tik 8 tūstančiai gyventojų. Niekada verslas nebūtų atėjęs į tokį miestelį, jei negautų pelno. Tai reiškia, žmonės turi pinigų“. Atrodo, kad vietos valdžia nepastebi ar nenori pastebėti, kad rajone trūksta pramonės, žmonių pajamos yra mažiausios šalyje. Rajono savivaldybė neturėtų apsiriboti tik Šalčininkų miestu, o matyti visą administruojamą rajoną.

Kita vertus, Šalčininkų rajono savivaldybė imasi veiksmų didindama patrauklumą investicijoms ir skatindama verslumą – nustatytos vienos mažiausių verslo liudijimų kainų, parengti bendrieji ir specialieji planai, investicijoms skirti žemės sklypai ir pastatai. Tačiau šios pastangos nepakankamos.

Kalbant apie pietryčių Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nors regiono gyventojai dalyvauja kultūros centruose vykstančiuose renginiuose, tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus rajono gyventojų dalyvavimas yra mažesnis nei Kauno (pagal 2014 m. duomenis, 2 kartus) ar Klaipėdos (pagal 2014 m. duomenis, 14 proc.) rajonuose, kuriuose ir gyventojų, ir kultūros centrų yra mažiau nei Vilniaus rajone.

Galima pasidžiaugti, kad kriminogeninė situacija pietryčių Lietuvoje gerėja, tačiau Šalčininkų rajone saugumo lygis išlieka prasčiausias, kur nusikalstamumas lenkia visos Lietuvos vidurkį (atitinkamai 1619,6 nusikalstamos veikos tūkstančiui gyventojų Šalčininkų rajone ir 1303,4 Lietuvoje). Tai mažina šio rajono patrauklumą.

Taigi, visi šie rodikliai pagrindžia Vilniaus ir Šalčininkų rajonų problemas. Žinoma, Vilniaus rajono situacija kiek geresnė, tačiau lyginant tiek su šalies vidurkiais, tiek su gretimais ar kitų didžiųjų miestų rajonais, ji nėra gera.

Priežastis kurstyti įtampas

Nors pietryčių Lietuva nėra vienintelis ekonomiškai silpnas regionas šalyje, tačiau jo problemų specifiką lemia prastos socialinės bei ekonominės būklės ir daugiatautės gyventojų sudėties sąveika. Visoje Lietuvoje lenkai, rusai ir baltarusiai sudaro atitinkamai 6,6, 5,8 ir 1,2 proc. gyventojų, tuo tarpu rodikliai Vilniaus rajone yra 52,1, 8 ir 4,2 proc., Šalčininkų rajone – 77,8, 5,4 ir 3,4 proc. Lietuviai sudaro tik 32,5 proc., 10,8 proc. visų gyventojų.

Būtent ši sąveika sudaro prielaidas čia dominuojančiai politinei jėgai siekti siaurų politinių tikslų, dirbtinai kurstyti įvairias įtampas. Regionui aktualių problemų kėlimas ir Lietuvos lenkų interesų iškėlimas yra nuolatinis šios partijos tikslas. Daugelio gyventojams aktualių klausimų sprendimas yra politizuotas, vietos valdžia reikalus tvarko savais ir ne visada švariais metodais. Tokia sistema yra tapusi dominuojančios partijos išlikimo regione garantu. Pavyzdžiui, vietos gyventojai teigia iš seniūnijų išgirstantys, kad jeigu savo vaikus leistų į lenkiškas mokyklas, tuomet, pavyzdžiui, greičiau gautų socialinį būstą. Akivaizdu, kad tokiu politizuotu gyventojams aktualių klausimų sprendimu rajone dominuojanti politinė jėga mėgina kurti lojalaus elektorato tinklą.

Pietryčių Lietuva – geopolitiškai jautrus regionas. Tokios takoskyros vietos visuomenėje sudaro palankią terpę Rusijos propagandai. Skleisdama dezinformaciją ir propagandą Rusija siekia kurstyti nesantaiką, skatinti nepasitikėjimą valstybe, jos naryste ES ir NATO. Ir pirmiausia tai yra nukreipta į su socialiniais ir ekonominiais sunkumais susiduriančias tautinių mažumų grupes, kurios galbūt yra labiau paveikios.

Dėmesio nebus per daug

Taigi, visa tai rodo, kad pietryčių Lietuvai reikalingas ypatingas dėmesys. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmąjį dešimtmetį būta bandymų daugiau investuoti į daugiataučius rajonus. Pavyzdžiui, siekiant mažinti tokių rajonų socialinius ir ekonominius skirtumus bei sparčiau juos integruoti į Lietuvos valstybės gyvenimą, buvo parengta speciali Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996–2003 m. programa. Tačiau vėliau, Lietuvai įstojus į ES, centrinė valdžia pietryčių Lietuvai skyrė vis mažiau išskirtinio dėmesio manant, kad šiam specifiniam regionui pavyks pritraukti ES finansinės paramos lėšų ir jas tikslingai bei efektyviai panaudoti. Tiesa, 2007–2013 m. laikotarpiu ES finansinė parama ir valstybės biudžeto lėšos buvo skirtos pagal Šalčininkų rajono savivaldybės probleminės teritorijos plėtros programą.

Deja, nepaisant to, kad, bendrai žvelgiant, Vilniaus apskritis tapo ekonomiškai stipriausiu šalies regionu, jame išryškėjo dideli vidiniai išsivystymo netolygumai, kokių nėra jokioje kitoje apskrityje. Nors ministerija teigia, kad pietryčių Lietuvos problemoms spręsti pakanka Regioninės plėtros įstatymo ir Vilniaus regiono plėtros plano, tačiau, kaip matyti, situacija eilę metų negerėja. Aišku, yra teigiamų poslinkių, bet tai didžia dalimi susiję su bendra gerėjančia ekonomine situacija šalyje, o rajonų atskirtis išlieka.

Šių metų pradžioje Vyriausybė patvirtino priemones, skirtas mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tautinių mažumų gausiai gyvenamuose regionuose. Tai apima Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų bei Visagino miesto savivaldybes. Šiose priemonėse, kurios bus įgyvendinamos 2015–2020 m., yra numatytos konkrečios valstybės biudžeto ir ES paramos lėšų sumos švietimo įstaigų, kultūros centrų renovacijai, viešųjų erdvių sutvarkymui, viešųjų paslaugų, inžinerinės ir bendruomeninės infrastruktūros plėtrai, bendruomenių veiklai. Taip pat pateiktiems projektams numatyta taikyti prioritetinius atrankos kriterijus. Tai turėtų padidinti rajonų patrauklumą investicijoms ir padidinti užimtumą. Tačiau pagerėjimai bus matomi ne iš karto, o ilgesnėje perspektyvoje. Daug kas priklausys nuo savivaldybių kompetencijos ir valios, nes būtent jos yra atsakingos už veiksmų plano vykdymą.

Tačiau žinant savivaldybių ir pietryčių Lietuvoje dominuojančios politinės jėgos pastangas sprendžiant problemas bei selektyvų požiūrį į atskiras bendruomenes, šiam regionui reikia didesnio dėmesio mažinant socialinę atskirtį, kuriant darbo vietas, skatinant verslumą ir ypač bendruomeniškumą. Sumažinti vietos valdžios įtaką ir labiau įtraukti bendruomenes į rajonų vystymuisi svarbių projektų įgyvendinimą leistų Seime svarstoma pietryčių Lietuvos plėtros fondo idėja. Sprendimus dėl fondo lėšų skyrimo konkretiems projektams remtinose srityse priimtų taryba, sudaryta iš centrinės ir vietos valdžios bei bendruomenių atstovų. Manoma, kad toks bendruomenių įtraukimas sustiprintų dialogą su žmonėmis.

Išties, tokia idėja, kada patys žmonės padedami valstybės imtųsi spręsti savo problemas, nėra bloga. Nes kai kada yra iniciatyvių, veiklių bendruomenių, mokančių tvarkytis, ir netgi geriau nei savivaldybės, tačiau neretai jos nesulaukia reikiamo vietos valdžios dėmesio ir pagalbos. Bet šiuo atveju svarbu užtikrinti Pietryčių Lietuvos plėtros fondo įstatymo projekto derėjimą su Biudžeto sandaros įstatymu, planavimo dokumentuose numatytais tikslais.

Pozityvi diskriminacija nėra bloga

Toks išskirtinis dėmesys konkrečiam regionui nelaikytinas diskriminaciniu. Tai veikiau gali būti vadinama pozityviąja diskriminacija, nes šiuo fondu būtų siekiama pozityvių, žmonių gerovei reikšmingų pokyčių labiau atsilikusiuose rajonuose. Tokią praktiką naudoja ir kitos ES valstybės. Regioninė politika yra įgyvendinama tiek bendresnio pobūdžio įstatymais, numatančiais finansinę paramą tikslinėms teritorijoms, priklausomai nuo jų raidos scenarijų (pavyzdžiui, Italijoje 2002 m. buvo įkurtas Neišsivysčiusių sričių fondas regioninei plėtros politikai nepakankamai išsivysčiusiose šalies srityse finansuoti), tiek konkrečių regionų vystymui reglamentuoti skirtais įstatymais.

Šiuo atveju labai konkretus pavyzdys – 2009 m. Slovėnijoje buvo priimtas specialus įstatymas skatinantis labiausia atsilikusio Pomurjės regiono plėtrą. Įstatyme nurodyta, kad įgyvendinant paramos priemones turi būti atsižvelgiama į daugiataučių teritorijų specifinius poreikius. Kitas pavyzdys – 1997 m. Estijos pradėta vykdyti socialinių ir ekonominių problemų turinčio Ida-Virumaa regiono plėtros politika.

Taigi pavyzdžių yra, ir jie rodo, kad jeigu yra regionų, kur prasta padėtis sąveikauja su etnine įvairove, tokiems specifiniams regionams skiriamas išskirtinis dėmesys. Tokio pobūdžio yra ir pietryčių Lietuva, todėl iniciatyvos, sudarančios galimybę žmonėms, žinantiems savo poreikius, vietos specifiką, padedamiems valstybės imtis spręsti problemas, yra būtinos.

Tekstas buvo spausdintas 2015 m. lapkričio mėn. žurnale „Tribūna“.