Sadauskas-Kvietkevičius. Ar Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų sąrašą apribojo neliečiamybės pažadas Gorbačiovui?

Gerai prasidėjusi savaitė – pervažiavau vejapjove keliolika gulėjusių žolėje obuolių ir iškart vištos net susimušė dėl tos košės, o paskui įjunko kitus krituolius lesti kaip kokie kėkštai. Jei nuo tokio lesalo jų kiaušiniai nepasidarys rūgštūs, prasimaitins iki viduržiemio.

Rūgštumo poskonis liko, pamačius, kad Alytaus rajono valdžia pagaliau prisiruošė nuversti nuo pakelės kalnelio prie Miroslavo akmeninę okupantų kareivio galvą. Vietiniai pasakojo prieš mėnesį ten matę į Viačeslavą Titovą labai panašų asmenį dedantį gėles. Tada buvau nuvažiavęs pasidairyti, bet kokio nors vainiko ar pintinės su įrašu, kuris išduotų ano buvimą, neradau.

Okupacijos simbolis iškeliavo į Grūtą, nors turėjo ten atsirasti prieš ketvirtį amžiaus. Ne kartą dėl to gėdintas konservatorius Algirdas Vrubliauskas, Alytaus rajono mero poste užsibuvęs nuo 2007 m., vis rasdavo kažkokį nelabai rišlų pasiteisinimą.

Taip jau nutiko, kad partizanai žuvo miškuose ir susisprogdino bunkeriuose, jų artimieji buvo ištremti, o grįžę neturėjo teisės apsigyventi gimtuosiuose namuose. Užtat stribai, komjaunuoliai ir kiti kolaborantai veisėsi ir dauginosi. Kaip čia dabar juos erzinsi, žiūrėk, dar per rinkimus ims ir nubalsuos už kažką kitą.

Ir tik po Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių, pamačius šalyje vyraujančias nuotaikas, merui ta okupanto galva ėmė jau visai nemaloniai dvokti, o čia dar rinkimai artėja – būtinai kas nors primins.

Panašia nuotaika savaitė ir baigėsi, kai Vilniaus apygardos teismas pranešė baigęs nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991 metų sausio 13-ąją. Aukščiausias teisiamas, bet į teismą taip ir neatgabentas pareigūnas – buvęs Sovietų sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Visi kiti tėra žudynių vykdytojai arba vietiniai TSKP padalinio veikėjai.

Net ir pridėjus dar 1999 m. dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų nuteistus Mykolą Burokevičių ir Juozą Jarmalavičių, iš tų dėlionės detalių bendras Sausio įvykių vaizdas nesusidaro.

Dar tuomet visi puikiai žinojome, kad politinio sprendimo panaudoti karinę jėgą prieš Nepriklausomybę atkūrusius Lietuvos žmones negalėjo nei sovietinis ministras, nei juo labiau senukų TSKP „platformininkų“ kuopelė.

Iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo, kai perversmininkų buvo izoliuotas savo viloje Kryme, TSKP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas kontroliavo tokių sprendimų priėmimą.

„Štai kaltinamasis Michailas Golovatovas pats sako, kad vykdė M. Gorbačiovo įsakymą. Bet mes nekreipiame dėmesio. Kodėl mes bijome?“ – klausia profesorius Vytautas Landsbergis.

Nerašytas susitarimas tarp Vakarų ir Rusijos suteikti iki gyvenimo pabaigos galiojančias neliečiamybės garantijas Sovietų Sąjungos demontavimui nepasipriešinusiam Nobelio taikos premijos laureatui M. Gorbačiovui gal ir yra tik dar viena sąmokslo teorija, bet kol kas tik ji gali logiškai paaiškinti tai, kas nutiko.

Įsivaizduokite, kad jis atvyksta kažkur į Londoną ar Paryžių skaityti pranešimo, o čia tie lietuviai išsišoka su Europos arešto orderiu ir reikalauja gabenti į teismą.

Sužinoti, kokiais diplomatiniais kanalais mūsiškiams buvo perduota, kaip reikėtų pasukti Sausio 13-osios bylą, ko gero, dar mažesnė tikimybė, negu tiesą apie Lietuvoje kalintą Abu Zubaydahą. Į politiškai korektiškus istorijos vadovėlius labai tiks svarbiausiu žudynių užsakovu įrašyti D. Jazovą, po pusmečio sudalyvavusį nepavykusiame bandyme nuversti M. Gorbačiovą.

Vienintelis nesklandumas – visi mes, 1991 m. sausį stovėję prie Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos televizijos, Spaudos rūmų ir TV bokšto, žvelgusieji sovietų desantininkams į akis ir jau tada žinoję, kad juos čia siautėti siuntė ne kažkokie trečiaeiliai personažai.

M. Gorbačiovas nėra labai mylimas šių dienų Rusijoje, kur prezidentas Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą vadina didžiausia XX a. geopolitine katastrofa.

Tačiau ir ten, ir Vakaruose jis jaučiasi gerokai užtikrinčiau, negu Augustas Pinočetas, nepraėjus nė dešimtmečiui nuo valdžios atsisakymo Čilėje areštuotas Londone ir ekstradicijos būdu sugrąžintas į tėvynę stoti prieš teismą.

Vakarams gal ir reikia paprastos kaip greitasis maistas ir vartotoją neapsunkinančios sudėtingais klausimais XX a. pabaigos istorijos interpretacijos su teigiamais ir neigiamais personažais.

Bet Europos Rytuose, šitose kraujo iki soties prisigėrusiose žemėse, kur tautos ir valstybės iškyla iš nebūties pirmiausiai kurdamos savą istorijos pasakojimą, o tik tada tarsi raumenis ant senų kaulų užaugindamos valstybės struktūras, 1991-ųjų sausio klastotė negali būti tvari.