Šaltojo karo kovotojai: kaip Grybauskaitė pratęsė Adamkaus viziją

Rusijos agresija Ukrainoje dar sykį parodė, kad tiek aukščiausi Lietuvos politikai, tiek visuomenė yra neabejinga Rytų kaimynystėje vykstantiems procesams bei remia europietiškas reformas siekiančią įgyvendinti valstybę. Paprastai tariant, lietuviškoje viešojoje erdvėje įvyko aiškiai pastebima „ukrainizacija“.

Tokia situacija susiklostė neatsitiktinai – Rytų Europa ir posovietinis regionas pastarąjį dešimtmetį yra neabejotinai centrinė Lietuvos užsienio politikos ašis. Apie Rytų politiką kaip turinčią aiškų vertybinį orientyrą tikslinga kalbėti nuo 2004 metų, kuomet jos formavimąsi paskatino kelios aplinkybės: 1) po apkaltos iš prezidento pareigų nušalinus aiškių krypčių nebrėžusį Rolandą Paksą išrinktas Valdas Adamkus; 2) Lietuva įgyvendino esminius užsienio politikos strateginius tikslus – įstojo į ES ir NATO – todėl atsirado iššūkių vakuumas; 3) Ukrainoje kilo “Oranžinė revoliucija”, kurią Lietuva kartu Lenkija aktyviai rėmė.

Rytų kryptis nebuvo stabili ir išgyveno kelis kaitos etapus, kurie bent iš dalies persidengia su dviem skirtingais etapais šalies vadovo – pagrindinio užsienio politikos formuotojo – poste: antrąja V. Adamkaus ir pirmąja Dalios Grybauskaitės kadencijomis. Ieškant veiksnių, kurie galėjo lemti vienokį ar kitokį krypčių formavimąsi bei valstybei tenkantį vaidmenį, galima išskirti tris:

- Netapačios prezidentų vizijos ir retorika Rusijos ir Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių – Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos bei Azerbaidžano, taip pat ilgametės ES narės Lenkijos atžvilgiu;

- Lietuvos užsienio politika yra tiesiogiai veikiama platesnių regioninių ir globalinių procesų, didžiųjų ES valstybių ir JAV politinių strategijų pokyčių;

- Praktinį užsienio politikos tikslų įgyvendinimą ir prioritetų išskyrimą taip pat veikia pasiekiami praktiniai rezultatai bei neprognozuojami tarptautiniai įvykiai.

V. Adamkaus aplinkai nemažą įtaką darė lenkų intelektualų Giedroyco–Mieroszewskio koncepcija, kuri skelbia artimus istorinius–kultūrinius Lenkijos ryšius su Lietuva, Ukraina ir Baltarusija.

V. Ivanauskas, L. Kojala

Paradoksalu, bet dažnai Lietuvos aktyvumas Rytų kryptimi yra priimamas kaip savaime suprantamas ir platesnės analizės nereikalaujantis reiškinys. Artėjančio valstybės atkūrimo 25-mečio bei augančio tarptautinio nestabilumo kontekste yra tikslinga įvertinti pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos kryptis, pokyčius ir strategijas. Atliktas tyrimas atskleidė nuo antrosios V. Adamkaus kadencijos pradžios stiprėjančią Lietuvos paramą buvusių posovietinių šalių integracijos į Vakarus darbotvarkėms, kuri po kurį laiką trukusių pragmatiškos politikos paieškų D. Grybauskaitės valdyme, naują pagreitį įgijo Lietuvos pirmininkavimo ES bei prasidėjusių įvykių Ukrainoje kontekste.

V. Adamkaus regiono lyderystės projektas

2004 metais sugrįžęs į prezidento postą V.Adamkus išreiškė idėją „tiesti tiltus tarp Rytų ir Vakarų“, paverčiant Lietuvą regioniniu gravitaciniu centru ir perteikiant pozityvią eurointegracinę patirtį kitoms posovietinėms šalims. Tokią idėjinę kryptį formavo keli veiksniai: ilgus metus praleidęs ir dirbęs JAV prezidentas perėmė liberalių demokratinių idėjų sklaidos į mažiau pažengusius regionus diskursą. Juo labiau, kad tai buvo suvokta kaip viena iš Lietuvos „civilizacinių misijų“ dėl LDK istorinio palikimo ir aplinkinių vastybių istorinio-kultūrinio artimumo Lietuvai.

V. Adamkaus aplinkai nemažą įtaką darė lenkų intelektualų Giedroyco–Mieroszewskio koncepcija, kuri skelbia artimus istorinius–kultūrinius Lenkijos ryšius su Lietuva, Ukraina ir Baltarusija (ULB regionas). V. Adamkaus vizijoje tai reiškė aktyvią Lenkijos ir Lietuvos lyderystę veikiant kartu ir padedant spręsti probleminius klausimus, susijus su Ukrainos, Gruzijos ir kitų valstybių raidos trajektorijomis (pvz. demokratijos stoka; žmogaus teisių situacija: siekis suartėti su Vakarais, Rusijos spaudimas ir pan.). Kertiniu įvykių išgryninant savąją Rytų politikos kryptį Adamui tapo Ukrainos “Oranžinė revoliucija” 2004 metais, kuomet aktyvi Lietuvos parama Ukrainai sutapo su padidėjusiu Vakarų valstybių dėmesiu Lietuvai.

Tai galutinai užbaigė R. Pakso prezidentavimo etapą, kuris buvo pažymėtas faktine aukščiausio Lietuvos vadovo tarptautine izoliacija. Lietuvai vėl tapo įdomi bei girdima tarptautinės politkos žaidėja. Oranžinės revoliucijos metu V. Adamkus asmeniniu kvietimu kartu su Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu ir ES atstovais vyko tarpininkauti Ukrainos politinių grupių derybose, rėmė naujai išrinkto prezidento Viktoro Juščenkos teisę užimti postą. Tuometiniai ekspertai ir pats V. Adamkus pažymėjo, kad Lietuva sugeba „žaisti aukštesnėje nei savo svorio lygoje” ir darė tai itin sėkmingai.

To paties tarpininkavimo strategiškai reikšmingiems procesams Rytų Europoje atsikartojimas pastebimas ir 2008 m. Gruzijos įvykių konktekste, kuomet nuo Gruzijos buvo atplėšta bei įšaldytų konfliktų zonomis tapo Abchazija ir Osetija. Simbolinis Lenkijos ir Baltijos šalių atvykimas tapo simboliu sustabdant Rusijos kariuomenės skverbimąsi į Gruziją ir deeskaluojant konfliktą. Tačiau šią aktyvią V. Adamkaus ir Lietuvos poziciją žymiai stiprino analogiška Lenkijos prezidentų A. Kwasniewskio ir Lecho Kasczinskio pozicija, Lietuvą matant kaip partnerį (nors kartais tik kaip pagalbininką) Lenkijos Rytų politikoje, taip pat JAV prezidento G. W. Busho lūkesčiai Lietuvos ir Lenkijos ir kitų „naujosios Europos“ šalių atžvilgiu. Tačiau ją kiek silpnino gana nenuosekli ir fragmentiška ES ir didžiųjų ES valtybių politika Rytų klausimu. Bet įvykių ir struktūrinių veiksnių kombinacija leido Lietuvai gana sėkmingai manevruoti ir 2004–2009 m. būti pastebimai tarptautiniu lygiu jai vykdant Rytų politiką.

Sugrįžimą į platesnius vandenis ženklino ir „Vilniaus dešimtuko” formatas, Lietuvos vadovui sugebėjus į sostinę diskusijoms sukviesti Vidurio ir Rytų Europos lyderius.

D. Grybauskaitės požiūris ir jo kaita

Kelis metus D. Grybauskaitė, formuodama savo Rytų politiką, apsiribojo dominuojančių ES nuomonių perėmimu, pritarimu Vokietijos pozicijai, struktūriniu veikimu Rytų partnerystės politikos (modernizacija, vizų klausimai ir pan.) apimtyje, vertybinis vektorius Rytų politikoje nebuvo pabrėžiamas.

V. Ivanauskas, L. Kojala

2009 metais tapusi šalies vadove D. Grybauskaitė atvirai kritikavo V. Adamkaus puoselėtą regiono lyderystės viziją ir teigė, kad tokia strategija nepasiteisino, o Lietuva tarptautinės bendruomenės akyse virto „vieno klausimo“ (susijusio su Rytų Europos raida ir santykiais su Rusija) valstybe. Jau inauguracinėje kalboje ji pareiškė, kad „užsienio politikos prioritetas buvo ir išliks geri santykiai su kaimynais. Bet sureguliuokime užsienio politikos švytuoklę: tegul tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą šalies lyderystę euroatlantinėje erdvėje.“ D. Grybauskaitė atvirai teigė ieškosianti balanso ir ieškosianti glaudesnio konktakto ne tik su JAV, kuri esą buvo jos primtako prioritetas, bet ir kitomis didžiosiomis valstybėmis, ypatingai Vakarų bei Šiaurės Europoje.

Tą lėmė kelios aplinkybės. Visų pirma, D. Grybauskaitė prezidente tapo po penkerių metų darbo Europos Komisijoje. Puikiai išmanydama Briuselio taisykles, institucijų veikimo logiką ir europietiško konsensuso paieškos vingrybes, ji pasirinko ieškoti naujų vektorių santykyje su lyderiaujančiomis ES valstybėmis, kurios V. Adamkaus laikotarpiu Lietuvos prioritetų sąraše nusileisdavo JAV, Lenkijai ir Rytų Europos šalims. Be to, buvo aiškiai deklaruojamas siekis atsikratyti „vieno klausimo“ valstybės etiketės bei sudėtingu finansiniu laikotarpiu bendradarbiauti su turtingomis ir įtakingomis Europos šalimis.

Todėl Lietuvos užsienio politikos pokyčiai atliepė ir realijas: D. Grybauskaitės manymu, Lietuva, kurios BVP krizės įkarštyje per metus susitraukė 15 proc., neturėjo pakankamai resursų tiesti tiltus tarp Rusijos ir ES bei spręsdama vidaus problemas laikinai neteko „sėkmės istorijos“ įvaizdžio, kuris galėtų patraukti šalis partneres. Anot Ramūno Vilpišausko, tuo metu užsienio politika atspindėjo ekonominės priklausomybės ryšius: investicijas, prekybinius santykius ir strateginius ekonominius siekius, o ne vertybines ambicijas. Galiausiai keitėsi strateginių partnerių, pirmiausiai JAV, požiūris į Rytų regioną, o tai buvo vienas Lietuvos aktyvumo Adamkaus metais variklių. JAV prezidentas Barrackas Obama deklaravo prioritetą Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui bei pradėjo „santykių perkrovimą“ su Rusija.

Galima pastebėti, jog kelerius metus D. Grybauskaitė, formuodama savo Rytų politiką, apsiribojo dominuojančių ES nuomonių perėmimu, pritarimu Vokietijos pozicijai, struktūriniu veikimu Rytų partnerystės politikos (modernizacija, vizų klausimai ir pan.) apimtyje, vertybinis vektorius Rytų politikoje nebuvo pabrėžiamas. Ekonominė krizė prisidėjo, jog buvo iškelti vidaus klausimų prioritetai – teisingumo sistemos ydos, ekonomikos stabilizavimas. Tarptautinėje plotmėje prioritetu tapo Lietuvos kaip normalios europietiškos šalies įtvirtinimo siekis, tuo pačiu siekiama geresnio santykio ir su tradiciškai kritikuojamais kaimynais – Baltarusija, Rusija. D. Medvedevo Rusija kurį laiką atrodė siekianti realaus suartėjimo su ES valstybėmis bei planuojanti įgyvendinti plačią modernizacijos programą (Partnerystė vardan modernizacijos).

Rusija kurį laiką pakankamai neblogai išnaudojo minkštosios galios instrumentus.
2009-2014 m. D. Grybauskaitės vizitai į užsienio valstybes rodo aktyvumą bendraujant su ES valstybėmis, tačiau pavienus kontaktus su Rytų partnerystės valstybėmis. Tuo tarpu santykiai su Lenkija tuo metu patyrė nuosmukį, lenkų mažumos Lietuvoje klausimas slopino efektyvų dialogą su Lenkijos valdžia.

Esminis pokytis D. Grybauskaitės politikoje išryškėjo 2013 m. Lietuvai pirmininkaujant ES bei Rusijai spaudžiant Ukrainą Vilniuje nepasirašyti ES asociacijos sutarties. Maidano įvykių bei prasidėjusios Rusijos agresijos fone D. Grybauskaitė gana kryptingai judėjo prie pirmtako formuojamos vertybinės užsienio politikos, pratęsiančios V. Adamkaus vizija, ir įkūnydama Lietuvos kaip “naujojo Šaltojo karo kovotojo” vaidmenį. Remiant Ukrainą, vertinant Rusijos veiksmus, plačiai eskaluojant Rusijos agresiją tarptautiniu lygiu. Galima kelti klausimą, kiek tai pačios prezidentės natūrali užseinio politikos evoliucija reaguojant į tekusius iššūkius, o kiek tai specifinę geopolitinę padėtį turinčios Lietuvos ilgalaikė struktūriškai apibrėžiama pozicija, kurią formuoja saugumo garantijų nesuteikiančios Rusijos veiksnys, sėkmingos integracijos į Vakarus patirtis, artimas bendradarbiavimas su JAV užsitikrinant saugumą, istorinis bendrumas su Lenkija, Ukraina ir Baltarusija. Kitaip tariant, tam tikras vertybiškumo laipsnis, Lietuvos politinio elito vienakryptiškumas užsienio politikos srityje bei regiono šalių integracijos į Vakarus rėmimas tapo ilgalaike Lietuvos saugumo užsitikrinimo konfigūracija.

Detalesnę mokslo publikaciją (anglų k.) šia tema galite rasti paspaudę šią nuorodą.