Sandra Vilimaitė. Apie tuos, kurie ryte eina į bažnyčią, o vakare rodo bobai jos vietą

Kartą įkėliau į feisbuką nuotrauką iš McDonaldo, valgiau ten.

Tuoj pat prisistatė norintys mane pamokyti komentaruose ir asmeninėmis žinutėmis, kad labai blogai elgiuosi ir kenkiu sau valgydama greitą maistą. Bet ypač pamokslininkai buvo sunerimę dėl pavyzdžio, kurį rodau kitiems.

Žinau, kad greitas maistas nėra sveikas pasirinkimas, tačiau nei aš sveikuolė, nei sportininkė, nei šiaip agituoju už sveiką gyvenseną. Aš esu žurnalistė, mano darbas rašyti jums tekstus, kurie sukeltų diskusijas, o ne propaguoti sveikatingumą. Galiu nors žvyrą valgyti užsigerdama benzinu, jei nuo to tik bus geresni tekstai.

Visgi pamokslautojų klausiu, ar patys niekada nesilanko greito maisto restoranuose. „Aišku, kad visko būna, bet tu bent jau neviešintum, tave žmonės seka“, sako jie.

Pagal tokią logiką, jei viešai – tai ir sportuoji, ir sveikai maitiniesi, ir ekologija domiesi, ir kitus paprotini apie sveiką gyvenseną. O štai namo važiuodamas nors picą iš dėžės žiaumok užsikasdamas kebabu ir užsigerk aušinimo skysčiu – svarbiausia, kad niekas nematytų ir ne viešai. Toks dvigubos moralės gyvenimas.

XVII a. prancūzų rašytojas Moliere parašė komediją „Tartiufas“, pagrindinis veikėjas yra veidmainystės įsikūnijimas, apsimetantis šventeiva.

Tartiufas mulkina lengvatikį Orgoną, bet Orgonas nėra toks naivus, kaip atrodo, jis pats pasirenka tikėti Tartiufu, nepaiso to, kas yra akivaizdu.

Šiandien mes kasdien matome tartiufus socialiniuose tinkluose ir orgonų visuomenę ne tik plojančią ir pritariančią veidmainystei, bet akivaizdžiai reikalaujančią dar daugiau apsimetinėjimo – „tu būk geresnė, būk gražesnė, mandagesnė, imituok statusą ir demonstruok turtą, ypač tada, jei nei statuso nei turto neturi; būk teisingesnė už patį teisingumą“ ir tada mes tave mylėsim.

Dabar normalu rodyti ne geriausią savo pusę, kas šiaip žmogui yra įprasta, bet – išgalvotą ir susikurtą įvaizdį. Ir jau seniausiai nėra gėda už namų sienų elgtis priešingai tam, ką deklaruoji viešai.

Štai žmonės pasisako prieš fizinį smurtą, savo feisbuko sienoje dalinasi straipsniais apie sumuštą vaiką, šaukiasi teisingumo ir siūlo suspardyti arba viešai pakarti to vaiko motiną. Arba tuoj pat, apsisukus ant kulno, žygiuoja komentuoti po portalų straipsniais su srutų kibirais rankose, kurias išpila žodžiais pirmam pasitaikiusiam ant galvos: ,,šitas koks durnas ir dar storas, o ta tai išvis idiotė ir veidas bjaurus“.

Ir vieša deklaracija prieš fizinį smurtą virsta psichologiniu smurtu už uždarų namų durų ir anoniminiuose komentaruose, bet kai neviešai – tai nesiskaito.

O jei dar pasitaiko žinomas veidas, kuris nerašytu visuotiniu sutarimu tampa kriauše blogai nuotaikai atsikratyti, tuomet jau galima dergtis iš širdies.

Apie jį galima rašyti didžiausias šlykštynes, vadinti bjauriausiais žodžiais, iškeikti ir parašyti tai, ko net drąsiausiose fantazijose nepasvajotų garsiai pasakyti, pavyzdžiui, palinkėti žinomam žmogui mirties.

Nes selebričiai „patys pasirinko būti žinomi“, „o ko lenda visur? čia žodžio laisvė, tik sakau savo nuomonę“.

Taip nuomonės išsakymas virsta masinėmis patyčiomis, nors, žinoma, viešai tokie dvasingi komentatoriai pasisako prieš patyčias. Ypač saldu tuomet, jei žinomas žmogus viešai susimauna – tada teisingumo riteriai eina grupėmis jį spardyti, jei tik galėtų dar ir nukryžiuotų, tada nuimtų nuo kryžiaus ir vėl nukryžiuotų, nes taip vykdomas teisingumas.

Taip pat yra teisinga, reikalinga ir išganinga dvigubą moralę praktikuoti šeimomis. Per šventes su vaikais ir sutuoktiniu einama į bažnyčią – visi gražiai apsirengę, su šypsena veide linki vieni kitiems ramybėms mišių pabaigoje.

O grįžę iš bažnyčios ir susėdę prie šventinio stalo staiga virsta rasistais, seksistais, homofobais ir kalba pasisuka apie durnas bobas ir jų vietą, pederastus ir juodašiknius babajus. Štai taip Jėzus mokė apie meilę artimui už uždarų namų durų.

Dar veidmainiai labai myli ir gerbia numirėlius. „Apie mirusį gerai arba nieko“, sako jie. Ir tikrai kol žmogus gyvas gali šikti ant jo, kiek tik norisi, bet kai numiršta – tada viešai deklaruoji savo meilę ir susižavėjimą mirusiuoju, tebūna lengva jam žemelė.

Lygiai kaip viešai audringai piktiniesi dėl darželių trūkumo, apskritai švietimo ir medicinos kokybės, kelių būklės ar plėšaisi marškinius, koks esi tėvynės patriotas, bet perki kontrabandines cigaretes ir imi dalį atlyginimo vokelyje, nes „nesisuksi – negyvensi“.

Viešai keiktis – labai negražu ir nemandagu, nes ,,kokį pavyzdį rodai“, bet jei namuose iškeiki savo sutuoktinį ir vaikus – tada nesiskaito, nes pavyzdį galima rodyti tik viešai, o ne kiekvienam savo namuose pavyzdžių rodymu užsiiminėti. Čia tie patys, kurie su cigarete dantyse moko vaikus, kad rūkymas yra labai blogai ir paskui stebisi, kodėl jų vaikai rūko.

Juk svarbiausia viešai pamokyti kitus teisingai elgtis ir taškai viešosios dorovės sergėtojų gretose garantuoti. O tada ramiai telefonu gali apšaukti savo partnerį su visais keiksmais, kad tas begalvis idiotas neįrašė pieno į pirkinių sąrašą.