Sandra Vilimaitė. Lietuvos princesės, taip ir likusios pelenėmis

„Pelenė buvo išnaudojama, žeminama ir galiausiai tapo tarnaite savo pačios namuose.

Tačiau nepaisant išbandymų Pelenė liko švelni ir geraširdė“, – sekama pasaka apie nelaimingą, užguitą, bet darbščią merginą. Nors iš tiesų tai reali gyvenimo ištrauka iš daugumos Lietuvos moterų gyvenimo.

Lietuvos geraširdės pelenės, nuolankiai besilaikančios primestų tradicijų ir kantriai dirbančios antrą pamainą po darbo – tarnaitėmis buityje ir vaikų auklėmis, kuriuos lyg ir planavo su vyru, bet rūpintis tenka pačioms, nes tokia moters „pareiga“.

Skuduras vienoje rankoje, samtis – kitoje ir žviegiantis vaikas prie šono – tai moters gyvenimo išsipildymas ir didžiausia laimė. Jos visos vaikystėje svajojo būti princesėmis ir laukė princo ant balto žirgo, kuris išgelbės ir ves, nors iš esmės vedybos ir yra tas išgelbėjimas, nes visos pasakos baigiasi vestuvėmis.

Sakysite, kad pasaka apie Pelenę moko būti darbščia ir gera, rūpintis artimaisiais ir visiems linkėti gėrio, bet ką už tai pasakoje gauna pati Pelenė?

Ogi lygiai nieko arba šūduką ant pagaliuko, jei tiksliau. Nes ne darbštumas, ne gerumas ir net ne rūpestis kitais pagerino nežmonišką Pelenės gyvenimą, o stebuklas ir grožis. Ji kasdien sunkiai dirba ir už tai kenčia patyčias, smurtą, maitinasi atliekomis nuo pamotės stalo ir miega pelenuose.

Tai koks čia moralas – būk darbšti, gera, leiskis, kad tave kasdien engtų, spardytų ir tikėk stebuklu, kad kada nors atjos princas ir tave išgelbės? Aišku, išgelbės – tik su sąlyga, jei būsi graži.

Ar ne tą patį mąstymą mes matome tarp tų moterų, kurios kenčia įvairių formų smurtą? „Būk švelni ir geraširdė“, – kalama nuo vaikystės, o vėliau visuomenė spaudžia atleisti dar ir dar kartą už pakeltą ranką, skaudžius žodžius, neteisybę, nes juk „kai negeria, tai geras vyras tas tavo Jonas“, be to, pati kalta, kad „išprovokavai“.

Aš vaikystėje negalėjau pakęsti pasakų apie princeses, nes visos jų istorijos pasakodavo apie neveiksnų ir savim pasirūpinti negalintį žmogų, kuris galiausiai net kaip koks daiktas gali būti atiduotas už išgelbėtą karalystę.

„Jaunikaitis nudobė slibiną ir už savo nuopelnus gavo pusę karalystės ir karalaitę į žmonas“, – klausai ir galvoji, kad gyvenime geriau būsiu bet kuo, nors ir tuo pačiu slibinu, geriau apsimesiu, kad esu berniukas, tik kad nereiktų būti princese.

Juk skaitydami ar klausydami pasakų vaikai save identifikuoja su pagrindiniais herojais, bet koks tu herojus, kai tave bet kam gali atiduoti?

Niekas, nei vienas vaikas pasaulyje nesvajoja, kaip būtų šaunu tapti daržove, pavyzdžiui, kokia morka – vegetuočiau sau nieko neveikdamas, kol ateitų gerasis šeimininkas ir išrautų. Bet ar ne tokia pati daržovė yra Miegančioji gražuolė, kuri visą gyvenimą pramiega ir galiausiai pabunda nuo princo bučinio?

Žmogus dalį gyvenimą praleidžia komoje, o pabudęs iškart tuokiasi su vyru, kurio nei rinkosi, nei įsimylėjo. Juk burtai išsisklaidys, jei jaunikaitis pabučiuos princesę nuoširdžiai ją mylėdamas, o ar ji mylės princą – niekam nerūpi ir niekas to neklausia.

Dar ir dabar gali išgirsti žmones sakant, kad mergaitei svarbiausia gyvenime ištekėti ir kurstyti šeimos židinį. Ir meilė gyvenime nėra tokia svarbi, nes svarbiausia, kad vyras gerai uždirbtų ir parneštų pinigus namo.

Princese manęs neskatino būti ir mano tėtis, kuris aktyviai dalyvavo mano auklėjime, jis manęs nemokė, kad turiu būti švelni ir geraširdė visiems, nes žmonės būna ne tik geri, bet ir blogi. Tėtis sakė, kad nebendraučiau su nepažįstamais žmonėmis, neimčiau iš jų jokių dovanų ir nelipčiau į mašiną.

Dar tėtis mane mokė, kad būčiau drąsi ir savarankiška, o jei kas mane skriaus, duočiau taip atgal, kad daugiau nekiltų mintis prie manęs lįsti. Jau užaugus tėtės pamokos nenuėjo veltui, kai vienas vyras prispaudė mano rankas prie sienos norėdamas pabučiuoti ir neatsižvelgė į mano sakymą, kad paleistų, aš jam sulaužiau nosį. Trenkiau iš kaktos.

Kai močiutė sakydavo, kad tokio berniukiško charakterio mergaitės niekas neves – tėtis atšaudavo, kad ji nusišneka, o moteriai vyras išvis nėra būtinas, nes jo turėjimas ar neturėjimas nenusako moters vertės.

O kai man buvo vos 11 metų, tėtis nusprendė, kad pats laikas mokytis vairuoti. „Sandrutė jau kojomis siekia pedalus – pats laikas“, – pasakė ir pasodino mane prie vairo.

Mano tėčio galva, vairavimas niekada nebuvo ir negali būti vien tik vyro prioritetas, nes mokėjimas vairuoti kiekvienam suteikia daugiau laisvės. Taip, teisingai pagalvojote, mano tėtis yra dėstytojas – vairavimo instruktorius.

Dabar, žinoma, taip anksti vairuoti negalima mokyti vaikų, kaip ir negalima mokyti duoti atgal skriaudėjui, o reikia kalbėtis, bet aš, nepamirškite, augau devyniasdešimtaisiais – tai buvo visai kiti laikai ir vyravo laukinės taisyklės.

Šių laikų mokslininkai tvirtina, kad vaikams labai svarbu matyti vyrus ir moteris įvairiausiose situacijose tam, kad jie augtų nevaržomi stereotipų

. Mergaitės gali būti ne tik princesės, bet ir gaisrininkės, fizikės arba lenktynininkės, jos neprivalo būti visada geros, švelnios ir paklusnios. O berniukai neturi žaisti su mašinėlėmis, jei iš tiesų nori siūti lėlėms sijonus ar kepti pyragus, jie taip pat neprivalo būti stiprūs ir niekada neverkti, nes verkti nėra nei moteriška, nei vyriška, tai – žmogiška. Ir jei jau taip patinka Disney kolekcijos pasakos apie princeses – visada galima rinktis Mulan arba Pocahontas, kurios moko ne tik kilnumo ir atjautos artimiesiems, bet kartu drąsos įveikti sunkumus ir ryžto siekti savo tikslo.