Tuomet pagiriu puikiai atrodant ir bičiulę, o paltas koks dailus, sakau, ir ji tik keistai nusišypso ir beria: ,,oi, baik tu, plaukus dažyti jau reikia – spalva nusiplovusi ir paltas jau senas, dar per praeito sezono išpardavimą pirktas“. Taip pokalbio džiugesys kažkaip ir išblėso.
Kartais žmonės apie save galvoja blogiau nei aplinkiniai ir ima gintis nuo komplimentų – tai savivertės reikalas, kažkodėl jie mano esą neverti gero žodžio.
Nors apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kad apie save kalbėti gerai ir pasidžiaugti tikslų pasiekimu Lietuvoje apskritai nėra populiaru – net kažkaip išsišokėliška.
Gal kokia sportininkė, laimėjusi pasaulio čempionate auksą (bent du kartus), sau ir gali leisti taip kalbėti, bet paprastas žmogus geriausiai jaučiasi būdamas tokiu kaip visi. Tas pats paprastas žmogus Rūtą Meilutytę labiausiai myli ne dėl iškovotų medalių ir Lietuvos garsinimo sporto pasaulyje – ne, mes gal ne kokie amerikonai, kad garsiai džiaugtumės laimėjimais. Paprastas žmogus myli Rūtą už tai, kad ji kuklus žmogus.
Apskritai, jei tau ir geriau sekasi ar daugiau uždirbi, tai bent turėk padorumo ir apie tai garsiai visiems nekalbėk.
Vyrauja nerašytas susitarimas, kad apie blogus dalykus bambėti ir skųstis galima, bet džiaugtis geraisiais – šiukštu, ne. Pasitikėjimas savimi yra lygu pasipūtimui, o žema savivertė vertinama kaip pasipuošimas kuklumu. Ir net jei tave pagiria kiti – būk savo vietoje, būk žemiau už plintusą ir neišsišok. Tačiau žemą savivertę vertinti kaip teigiamą savybę yra lygiai tas pats, kas siaučiant gripo epidemijai džiaugtis juo susirgus, nes pagaliau – tu ne vienas sveikas išsišokėlis, o toks pat sergantis kaip visi.
Nors šiaip niekas niekada gyvenime nesakė: „o dieve, kokios baisios kelnės, sijonas tai išvis tragiškas – pirksiu abu“. Nors gal etatinis bambeklis atsargai nusiperka baisias kelnes, kad jei gyvenimas netyčia pagerėtų, būtų galima apsirengus tas baisias kelnes bent dėl jų sau ramiai skųstis. Vis kažkoks šaukštelis deguto tam saldžiam meduje.
Arba nesakome: „na ir siaubinga sofa – kreiva kažkokia, spalva blanki, sėdėti nepatogu, ir išvis – nedžiugina, – būtinai įsigysiu, fantastiškas planas!“
Tikriausiai išsirenkate ir perkate tuos daiktus, kurie jums patinka ir džiugina. Bet kodėl atėjus svečiams ir pagyrus, kokia šauni sofa, jūs iškart visaip išdergiate tą baldą lyg iš tikro ją pirkot, nes buvo pati blogiausia ir baisiausia. Lygiai taip pat kalbame ir apie savo profesinius pasiekimus. Tik pagirk kaip šauniai kas daro karjerą, kuria verslą, įdomiai keliauja ir gali išgirsti „ai, nieko čia ypatingo“.
Anądien dalyvavau moterų lyderystės diskusijoje, kur socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė pasakojo, kad vesdama mokymus kalbėdavo su mokytojais apie tai, kokį vaiką jie nori matyti.
Linksmą, gerą, – būdavo dažni atsakymai. Tačiau vienam geras žmogus vienoks, kitam – kitoks. Austėjos nuomone, itin teigiama savybė yra išdidumas. Vaikai turi būti išdidūs, pasitikintys savimi, didžiuotis kiekvienu gerai padarytu dalyku. Ir kai jiems pasako: „tu, gerai atrodai“, atsakytų: „taip, ačiū, tikrai puikiai atrodau“.
Arba: „tu gerai padarei“, atsakytų: „žinau, kad gerai padariau, ačiū, kad ir tu pastebėjai“. Tačiau važinėjant po Lietuvą su mokymais paaiškėjo, kad išdidumas dažniau vertinamas kaip bloga savybė. Bet nereikia išdidumo painioti su pasipūtimu, sako Austėja.
Po diskusijos mąsčiau, kad kiekvienas tikrai galime prisiminti situaciją, kai girdėjome ką nors sakant vaikui, o gal net jums pačiam sakė vaikystėje, kad girtis negražu, nes ką žmonės pasakys. Aš vaikystėje dažnai dainuodavau močiutei dainelę „ar iš balos tas gražumas mano prigimimo“, nes ji sakydavo, kad pačiai girtis negražu.
Močiutė, žinoma, blogai sakė, bet gerai, kad tėvai man džiaugtis nedrausdavo. Bet būna, kad taip sako ir dabartiniai, šių dienų tėvai. Tuomet ar keista, kad žmonės nemoka priimti komplimentų, nes aplinkui visi puošiasi kuklumu ir jau seniai tapę bambėjimo čempionais.
Ir net pasakymas, o tiksliau, fakto konstatavimas, kad tau trečdaliu pakėlė atlyginimą, gali būti vertinamas geriausiu atveju kaip pasipūtėliškas puikavimasis pinigais, blogiausiu – štai ir sugadino žmogų pinigai.
Kuklumas puošia – taip žmonės kalba apie tuos, kurie per visą gyvenimą prirašė daug gerų istorijų, bet taip nei vienos knygos ir neišleido, nes kuklus žmogus laukė kol kas nors jį pastebės ir įvertins. Arba apie tuos, kurie tapė nerealius paveikslus, bet tėvai nuo vaikystės kalė į galvą, kad iš meno neišgyvensi, todėl perspektyvus menininkas tapo vidutinišku pardavimų vadybininku, bet tėvai laimingi, nes vaikas turi normalų darbą.
„Kas, kad darbas nepatinka, o kam šiais laikais lengva“, – sako tetutė per giminės suvažiavimą.
Nors iš principo šitas posakis taikomas visiems blogiems įvykiams gyvenime pateisinti. „Toks gyvenimas“, – pasakai ir tarsi lengviau pasidaro, nes tiesiog nusimeti atsakomybę imti tą savo gyvenimą į rankas ir spręsti problemas vietoj barsčius galvą pelenais ir kartojant mantrą „kam dabar lengva“.
Iš tiesų gyvenimas yra toks, kokį tu jį susikuri, bet, žinoma, mieliau skųstis gyvenimu, nei pripažinti, kad esi tinginys.
Todėl apie tuos, kurie aktyviai veikia ir kuria savo gyvenimą, o prireikus palankių aplinkybių, jas susikuria patys, žmonės sako, kad šitie nuo kuklumo nemirs.
Taip sakoma apie išsišokėlius, apie tuos, kurie ne tik gerų istorijų prirašė, bet ir, o dangau, drįso visiems pasakoti, kad jos istorijos tikrai labai šaunios ir vertos knygos. Ir ne tik knygą išleido, bet dar per visas televizijas, portalus ir radiją gyrėsi, kad knyga tikrai labai gera.
Dar kuklumą kaip puošmeną ypač įnirtingai bandoma įpiršti moterims, bet tiesa ta, kad kuklumu moteris galėjo pasipuošti tuomet, kai gyveno be teisės į mokslą, darbą, turtą ir priklausė nuo vyro, nes be kuklumo paprasčiausiai daugiau neturėjo kuo pasipuošti. Tačiau dabar moterys puošiasi išsilavinimu ir profesiniais pasiekimais.
Drąsa būti savimi ir didžiuotis pasiektais tikslais. O kuklumas kaip senas, nunešiotas ir dar nelabai gerai kvepiantis škurlis keliauja į pavėsį ir užleidžia vietą – išdidumui.
„Gerai parašei, Sandra“, sakysite. Ačiū, žinau!