Sandra Vilimaitė. Mums reikia dar daugiau komercijos per šventes

Taip, jūs gerai perskaitėte – mums tikrai reikia daugiau komercijos, bet pradėkime viską nuo pradžių.

Kiek kartų prieš ir per šventes girdėjote sakant, kad „viskas čia komercija“? Aš kokius šimtą kartų girdėjau taip kalbant aplinkinius parduotuvėse, degalinėse, ypač socialinėje erdvėje, nes jei feisbuke nepaskelbi, kad komercija yra blogis – tai apskritai kam tau tas feisbukas reikalingas. Viskas būtų gerai, žmonės gali kalbėti ką nori, jei ne viena smulkmena – visi jie meluoja.

Kuo daugiau žmogus kalba apie komercijos baubą ir kaip jos nemėgsta, tuo daugiau šįmet laiko praleido prekybos centruose per patį įkarštį ir piką. Čia lygiai taip kaip madinga sakyti, kad „nežiūriu TV ir neskaitau to žurnalo, kur daug nuotraukų ir plepalų apie žmones“, bet visi žino visų per TV rodomų laidų pavadinimus, kurių niekada nežiūrėjo ir ne tik žurnalo herojų gyvenimus, bet ir jų giminystės ryšius, kraujo grupę, katinų ir vaikų vardus, tuoktuvių datą ir batų dydį.

Taip pat didžiausi komercijos priešininkai yra mylimiausi prekybos centrų vartotojai, nes jie šluote šluoja visus komercinius pasiūlymus: nuo supakuotų šampūnų ir dušo želė komplektų iki plastikinių, niekam nereikalingų, nykštukų statulėlių. O paskui grįžę namo, kaip ir pastaruosius daugiau nei 20 metų, žiūri komercinį filmą „Vienas namuose“ ir bamba kaip nekenčia komercijos.

Dar žmonės bėdojasi dėl spūsčių. Aišku, kalėdinės spūstys užknisa visus. Ypač tuos, kurie tikrai net kojos nebuvo gruodį įkėlę į prekybos centrą, mane irgi užknisa. Bet garsūs komercijos nekentėjai sugeba važiuoti šventiniu laikotarpiu į Akropolį pavalgyti ir stebisi, kokie išprotėję ten žmonės ir kiek jų daug, kad nėra net kur mašinos pastatyti.

Aišku, jų statoma mašina toje pačioje aikštelėje nesiskaito, nes juk ji neužima vietos ir su ja važiuodamas jis neprisideda prie spūsčių. Kalti ir durni tik visi aplinkui, bet ne pats žmogus, kuris ir atidarius Lidlą alpdamas stovėjo tris paras eilėje dėl nemokamos spurgos, nes jis taip protestuoja prieš komerciją. Kiti protestuoja prieš komerciją darydamiesi selfius prie gausiausiai ir kalėdiškiausiai mieste išpuoštos desertinės Sugamour vokiečių gatvėje arba Kempinski viešbučio.

Tie patys žmonės sako, kad per tą visą komerciją dingo tikroji Kalėdų dvasia. Anksčiau gal ir nebuvo tokio pasirinkimo, – sako jie, ir silkė tik vienos rūšies tebuvo, ir tai jei išvis pavykdavo jos gauti, bet tuomet žmonės buvo geresni ir Kalėdų dvasia tikresnė.

Lietuviui nėra nieko geriau už prisiminimus kaip kadaise buvo blogai ir artimo meilę jau mirusiam žmogui, nes kol gyvas tai kokia dar meilė, o apie mirusius tai jau tik gerai arba nieko. Tarsi kančia ir prisiminimai apie sovietinį visuotinį ubagizmą savaime suteiktų sielai šviesos ir įžiebtų kalėdinę dvasią. Man gaila taip sakyti, bet mes vis dar esame verksnių, kurie dievina graudulingus minėjimus, Lietuva.

Geriausios Kalėdos kaip gedulingi pietūs, kur visi liūdni ir galima iki soties skųstis, koks gyvenimas neteisingas. Kaimynas kaimynui net per Kalėdas kviečia policiją už tai, kad jo kieme pastatyti šviečiantys elniai trukdo naktį užmigti jo vaikui. „O ir šiaip elektrą reikia taupyti, ir tuos pinigus geriau vaikams paaukoti, o ne šviečiančių nesąmonių pripirkti“, taip sakantis niekada niekam gyvenime nėra paaukojęs ir niekada nepaaukos, bet jis puikiai žino kaip ir kur geriausia leisti svetimus pinigus.

Žinot, kad tas filmas apie Grinčą, kuris pavogė Kalėdas, iš tiesų paremtas tikrai faktais? Taip, nes tai tiesiog vieno mūsų tautiečio gyvenimo istorija.

Man patinka ruoštis kalėdiniam laikotarpiui, mėgstu planuoti ir gerai apgalvoti, kas nudžiugintų mano artimą. Aš myliu matyti tą džiaugsmingą veido išraišką, kai gerai pataikai ir žmogui patinka dovana. Ir man pačiai labai malonu gauti dovanas.

Kalėdos man yra smagiausia šventė metuose, nes švenčiame su visa šeima, lankome draugus ir giminaičius. Dalinamės ne tik dovanomis, bet gera emocija, maistu, šypsena, geru žodžiu, tiesiog buvimo kartu.

Ir manęs visiškai neerzina komercija, atvirkščiai – aš norėčiau jos dar daugiau! Dar daugiau lempučių, gausiau papuošimų vitrinose ir daugiau džiaugsmo ir garsaus juoko gatvėse, daugiau linksmybių, atsipalaidavimo, – tiesiog daugiau amerikietiškos „Dream big or go home“ dvasios Lietuvoje.

Manęs neerzina parduotuvėse skambančios Kalėdų dainos, kurias visi mintinai mokame iš filmų ir to paties „Vienas namuose“, nes jos bent kalba apie džiaugsmingą šventimą, o ne skatina galvą barstytis pelenais besiguodžiant gyvenimu.

Atvirkščiai, norėčiau kalėdinės gyvos muzikos gatvėse, dar norėčiau, kad ne tik Vilniaus eglė būtų gražiausia Europoje, bet visas mano miestas būtų šviesiausias ir šventiškiausiai išpuoštas Europoje, o elniai-robotai skraidintų Kalėdų senelio roges virš Vilniaus.

Ir žinau, kad net didžiausi bambekliai ir komercijos priešininkai giliai širdy tuo džiaugtųsi (nors neprisipažintų net kankinami), nes mes visi matėme, kas vyko internetuose europiečiams nubalsavus, kad mūsų eglė gražiausia.

Mane tik erzina sau ir kitiems meluojantys niurzgliai, kurie pyksta ir keikia komerciją, bet patys yra didžiausi komercijos vartotojai.

Ir dar jie pamiršta du svarbiausius dalykus – pirma, kad yra laisvi rinktis. Niekas jūsų neverčia važiuoti į Akropolį šventiniu laikotarpiu – jūs patys, laisva valia, tą pasirenkate.

Pirkit internetu ir atveš tiesiai į namus. Ir antra, šventinę nuotaiką bei Kalėdų dvasia namuose kuriamės mes patys sau ir savo šeimai, o ne ja kažkas atneša į namus.