Trys mėnesiai išgyvenimo pratybų sostinėje, žinoma, davė įvadą į gyvenimo Vilniuje pradžiamokslį. Tačiau jei nori būti vilniečiu, o būti tokiu dabar yra tavo didžiausias troškimas, nes po kelionių į sostinę visiems namie sakydavai, kad tavo tikrasis miestas yra Vilnius ir tau tiesiog priklauso čia gyventi, turi žinoti kelis dalykus. Beje, jei netyčia susidarė įspūdis, kad jau viską perpratai ir esi ne tai, kad be penkių minučių vilnietis, o praktiškai kaip čia gimęs ir augęs. Nurimk, nes tu klysti.
Vienas dalykas, su kuriuo tikrai susipažinai – tai eismas Vilniuje. Šiaip tai nėra tas dalykas, kuriuo vilniečiai didžiuojasi ar būtų labai naudinga mokytis pakvaišusio skubėjimo, kuris sukelia stresą. Bet reikia pakalbėti ir apie tai.
Jei rugpjūtį dar galvojai, kad esi pats kiečiausias vairuotojas savo regione, – dabar teks pripažinti, kad atvykęs į Vilnių jautiesi kaip sodininkai, kurie į miestą išvažiuoja du kartus per metus. Jei laikei vairavimo egzaminą kokiam Jurbarke ar Utenoje, net jei laikei didesniame mieste kaip Klaipėda ar Kaunas – tai tas tavo pažymėjimas Vilniuje praktiškai negalioja.
Ne veltui žmonės pasakoja legendas apie pragarišką Vilniaus eismą ir amžinybę, praleistą spūstyse. Iš Vilniaus grįžusi Laima visam Bubėliškių miesteliui sakė, kad ir pražilti spėjo, ir atrodė, benzinas tuoj pasibaigs, ir išvis, Laimos nuomone, per tuos amžinybę trunkančius kamščius galima spėti ir pagimdyti.
Tai, kas vilniečiui atrodo įprasta kasdienybė, – tau atrodo kaip pragaro beprotnamis, nes tą karštį jauti fiziškai savo šlapia nugara po kelionės Vilniaus gatvėse piko metu.
Čia nori nenori būsi priverstas laikytis spartaus tempo – niekas tavęs nepalauks, jei žioplinėsi – užpypins negyvai, ir niekam nesvarbu, kad pypinimu tik pablogins situaciją ir tu dar labiau pasimesi. Mandagumas palauks, nes visi čia skuba.
Visur visada skuba arba vėluoja. Neišgirsi kitaip sakančio žmogaus Vilniaus gatvėse – skuba pietauti, skuba į darbą, tada iš darbo vėluoja pasiimti vaikų, skuba į pasimatymą arba konferenciją, skuba velniai žino kur, bet skuba. Vilnius ištreniruos vairuoti taip, kad po kiek laiko grįžęs į gimtuosius namus net nustebsi, kaip ten ramu ir visi nelekia kaip akis išdegę.
Vilniečiui niekada nebūna gėda dėl vilnietiško akcento, kodėl tau gėda dėl savojo? Tiesa ta, kad vos tau spėjus ištarti kelis žodžius – aš girdžiu, kad tu nesi iš mano miesto. Ir dėl tarimo, ir dėl keistų žodžių junginių, kaip „pataisyti valgyti“, išvis, kaip tas valgio TAISYMAS vyksta? Su replėm ir plaktuku varai per puodus? Aišku, kalbėk kaip nori, čia laisvės miestas, bet tada nevaidink ir nebandyk apsimesti vilniečiu mėgdžiojant tarimą. Pagalvok, kaip tau atrodo vilniečiai, kurie bando kalbėti tavo tarme? Kiek tau reikia išgirsti žodžių, kad pradėtų skaudėti ausis? Vilniečiai tikrai įsivaizduoja, kad pasakę suvalkietiškai „du po pekiasdĖšimt“ pavaro gerą bajerį, kaip atrodo tau? Vienas žemaitis sakė, kad jam norisi verkti išgirdus vilnietį kalbant žemaitiškai, nes blogiau už vilnietį žemaičiuoti gali nebent koks japonas.
Šiaip vilniečiui visiškai nusispjauti, kaip tu kalbi. Tavo tarmė kam nors rūpės tik tada, jei pats ją sureikšminsi ar pradėsi gėdytis. Bet gali paprasčiausiai ja didžiuotis, ypač dabar, kai madingiausias trendas yra būti išskirtiniu, kitokiu nei visi. Vyresni vilniečiai sureikšmindavo miestą, iš kurio esi, jaunajai kartai svarbu, kas tu esi. Patys vilniečiai vienu metu kalba bent jau 3 kalbom – lietuvių, anglų, rusų žodžių kratiniu. Ir visi viską supranta.
Niekam Vilniuje nerūpi nei tavo apranga, nei plaukų spalva, nerūpi net jei Katedros aikštėje eini basas vienais apatiniais. Apie vilniečių abejingumą rudenį rašė portalai, kai gatvės fotografas Vincas Alesius nufotografavo basą, menkai apsirengusį žmogų prie šviesoforo Katedros aikštėje, apsuptą abejingos minios. Niekas net neatsisuko pažiūrėti. Gal miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, yra didelės reikšmės įvykis žaliai dažyti Antano sūnaus plaukai, jis net vadinamas maištininku. Čia niekas net nepastebės.
Nei vienas vilnietis, pamatęs juodaodį, nebadys pirštais „žiek žiek, negras“, nes Vilnius ir yra laisvės miestas būtent dėl savo daugiakultūriškumo – miestas, savo vaikams nuo mažens skiepijantis toleranciją ir mokantis taikiai sugyventi įvairovėje.
Nuo vaikystės augant tarp skirtingų tautybių žmonių nesuvoki, kad gyvenime gali būti kitaip. Mano vaikystės kiemo draugai buvo įvairių tautybių: lietuvių, gruzinų, ukrainiečių, rusų, lenkų, baltarusių, romų, vieno vaiko tėtis buvo iš Kazachstano. Nors augau lietuvių šeimoje, bet neatsimenu kaip išmokau kalbėti rusiškai, ir kodėl suprantu lenkiškai. Tiesiog taip visada buvo.
Kai nuo mažens tampa natūralu sugyventi ne tik tautinėje, bet ir religinėje įvairovėje, – išmoksti taip pat natūraliai priimti kitus skirtumus.
Nekreipti dėmesio į odos spalvą ar akių formą. Nes dar vaikystėje supranti, kad žmonės ne tik skirtingu metu švenčia Kūčias ir Naujus metus, jų skirtingos tradicijos, skirtingi tikėjimai, bet ir skirtingų tautybių vaikai atrodo skirtingai. Kam rūpi tie skirtumai, kai visi kartu žaidžia kieme? Niekam nerūpi, tik netrukdykit mums žaisti.
Jei prieš tai gyvenai mieste, kur aplink visi kaimynai lietuviai, o didžiausia egzotika buvo kaimyno Stasiuko tolimi giminaičiai iš Baltarusijos – tai Vilnius tave priblokš, atims žadą.
Sakysi, kad „Vilniuje jaučiuosi kaip užsieny“, ir viskas čia gerai – jauskis kaip nori. Vėliau viskas pasikeis, nes Vilnius toks jau miestas, keičiantis visus, kurie čia apsistoja ilgesniam laikui, transformuojantis nuostatas ir laužantis atsivežtus stereotipus. Nes laisvės miestas gali būti tik tarp laisvų žmonių.
Jei nori pritapti Vilniuje – gerbk save, nesigėdyk nei savo miestelio, nei tarmės, didžiuokis, iš kur ir koks esi, – vilniečiai tai respektins. Ir, dėl Dievo meilės, nerodyk į žmones pirštais. Jokius žmones, jokiais būdais.