K. Girniaus tekstas tuo puikiai įsipaišo į pastarojo meto TSPMI politologų J. Dementavičiaus ir M. Antonovičiaus išreikštą požiūrį tautinių bendrijų politikos Lietuvoje klausimu.
M. Antonovičius Seimo narius, siūlančius, jog 60 proc. dalykų kitakalbėse mokyklose būtų dėstoma valstybine kalba, pavadino V. Tomaševskio penktąja kolona.
J. Dementavičius kai kurių asmenų viešą neigiamą reakciją į Lenkijos ambasados Lietuvoje organizuotas Armijos Krajovos Vilniaus užėmimo operacijos metines pavadino „aklomis“ ir „tendencingomis“.
Supraskime, su Armijos Krajovos minėjimais ir kitakalbėmis mokyklomis viskas yra gerai.
K. Girnius eina dar toliau.
Kai kalba sukasi apie Lietuvos lenkus, iš tiesų galima kalbėti apie tam tikras vidaus politikos pasekmes santykiams su mūsų problemiška, bet vis dėlto būtina ir reikšminga partnere Lenkija.
Tačiau kai kalbama apie Lietuvos rusus ir mums faktiškai priešiškos valstybės, Rusijos, nuolatinius bandymus paveikti šią Lietuvos gyventojų dalį, svarstymų apie mūsų kaltę dėl tų santykių būklės būti negali, nes jiems nėra pagrindo.
Didžiąją dalį nesutarimų tarp Lietuvos ir Lenkijos galima redukuoti į skirtingus dviejų valstybių praeities vertinimus.
Tuo tarpu kalbant apie Lietuvos-Rusijos santykius visų pirma turi būti svarstomos geopolitinės takoskyros, kurios mažai valstybei yra neišvengiamai susijusios su nacionaliniu saugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis valstybingumui.
Apie tai, kad Rusija siekia daryti įtaką Lietuvai ir ypač čia gyvenančioms tautinėms mažumoms, kalbėti neverta.
Tai akivaizdu ir įrodyta gausiais tyrimais. Lietuvos rusai yra Nr. 1 Rusijos įtakos agentų tikslinė grupė, kuri, nors ir negausi, bet be tinkamų veiksmų iš Lietuvos valstybės pusės gali tapti ypatingai problemišku vidaus politikos aspektu.
K. Girnius teigia, jog viena pagrindinių paskatų tautinių bendrijų atstovams ieškoti užtarimo Lietuvai priešiškose valstybės ir yra mūsų valstybės ar kai kurių politikų propaguojamas tariamas nepasitikėjimas kitataučiais. Jo teigimu, Vakaruose tautinėmis mažumomis pasitikima kur kas labiau ir dėl to mažumų politika yra kur kas liberalesnė.
Lyginti Lietuvos rusų atvejį su Vakarų Europos šalių kitataučiais piliečiais yra visiškai netinkama.
Daugelis Vakarų valstybių nesusiduria su tiesioginėmis geopolitinėmis grėsmėmis savo kaimynystėje, kai Lietuvos teritorijoje gyvena tautinė bendrija, istoriškai kilusi iš šiandien Lietuvai priešišką politiką vykdančios valstybės.
Pati bendrija Lietuvoje susiformavo, neneikime, daugiausiai kaip okupacijos pasekmė.
Nei vienas gero Lietuvai linkintis žmogus šia situacija negali būti patenkintas, tačiau realybė yra tokia, kad Lietuvoje yra tam tikra dalis piliečių, kurie laukia kitos valdžios sugrįžimo, kalba ta pačia kalba kaip mūsų priešiška kaimynė, žiūri tą pačią televiziją ir priklauso tai pačiai kultūrinei sferai.
Tokia situacija jokiu būdu nereiškia, jog reiktų nepasitikėti visais Lietuvos rusais.
Tačiau neįmanoma ignoruoti fakto, kad gyvenimas savosios tautos valstybės kaimynystėje neišvengiamai yra potencialios įtampos tarp lojalumų savo ir kaimyninei valstybei šaltinis.
Sėkmingos integracijos atveju, ši lojalumų įtampa gali būti tik teorinė, nesėkmingos – praktiškai realizuota antivalstybinėmis nuostatomis ar net veiksmais (rusų veiksmai Donbaso ir Luhansko regionuose).
Tiesmuka ir subtili propaganda ne vieną amžių buvo pagrindinė tokių įtampų kurstymo priemonė. Įvairiausi režimai, pradedant demokratine JAV ir baigiant totalitarine SSRS, investavo šimtus milijonų į propagandą, žinodami, kad tai veiksminga priemonė gyventojų protams jaukti.
Gražu įkvepiančiai kalbėti apie kritišką pilietį, kurio propaganda neveikia ir kuris „pats atsirenka, kur tiesa“, tačiau tikrovėje dauguma gyventojų visose šalyse propagandai yra paveikūs.
Lietuvos tautinių bendrijų atstovai, ypač žemesnių pajamų ir išsilavinimo Pietryčių Lietuvos gyventojai, čia tikrai nėra išimtis. Tai lemia, jog būtinas padidintas valstybės dėmesys rusiškos informacijos, kultūros ir švietimo problemoms Lietuvoje.
Kaip šiandien populiaru tarp liberalių politologų, K. Girnius, kalbėdamas apie valstybės reguliavimą minėtose srityse, teigia, jog draudimai savaime nėra teisinga priemonė.
Prieš kurį laiką buvo populiaru apie Verygos alkoholio politiką vartoti klišę „draudimais nieko nepakeisi“.
Dabar gi K. Girnius teigia, jog neverta drausti Georgijaus juostelių, neverta drausti V. Titovui viešai šmeižti Lietuvos partizanų ir apskritai valstybei neturėtų būti įdomu, ar įvairūs rusų kalba Lietuvoje organizuojami renginiai nėra antivalstybinio turinio. Ir vėl naudojamas absoliutusis Vakarų argumentas: „Nesunku įsivaizduoti, kaip Vakaruose būtų reaguojama, jei senutės ir senučiai būtų baudžiami stambia pinigine bauda už juostos prisegimą.“
Anot K. Girniaus, argumentas, jog Georgijaus juostelės kursto neapykantą, tėra tušti žodžiai, nenurodantys konkrečių atvejų.
Vadinamosios koloradų juostelės, būdamos prorusiškų separatistų Ukrainoje ir Lietuvą okupavusios kariuomenės II pasauliniame kare simboliu, gali kurstyti absoliučiai pagrįstą dorų žmonių Lietuvoje neapykantą jas dėvinčių, todėl bent morališkai teroristus remiančių piliečių atžvilgiu.
Tokių juostelių dėvėjimas yra atvira ir sąmoninga provokacija ne tik atskirų piliečių, bet ir valstybės kaip visumos atžvilgiu.
Simbolių reikšmės nėra visiškai subjektyviai pasirenkamos. Nebeįmanoma ištrinti nacizmo praeities iš svastikos, nors kažkam tai nekaltas saulės ženklas. Šios neištrinamos reikšmės gali būti žeidžiančios pamatinius visuomenės principus.
Taip yra su Georgijaus juostele Lietuvoje, neigiančia stalininę ir putininę agresiją, tautų lygybę ir suverenumą, nacių ir sovietų vienodo pasmerkimo principą, galiausiai istorinį teisingumą Lietuvoje. Georgijaus juostelė skelbia viską, kas neigia Lietuvos teisę egzistuoti.
Sunku rasti atviriau antivalstybinį ir neapykantą Lietuvai kurstantį simbolį. Būdamas toks, jis kursto pagrįstą lietuvių neapykantą šio simbolio nešiotojams. Tenka klausti, kas vertingiau: absoliutinama saviraiškos laisvė ar išvardytų valstybės principų apsauga.
Anot K. Girniaus, tikriausiai kovoti su rusiška propaganda apskritai nėra tikslinga, kadangi, kaip jis pats teigia remdamasis sociologiniais tyrimais, ta propaganda „nėra itin veiksminga“.
Sovietmečio vertinimas, o ne Rusijos žiniasklaidos aktyvumas, anot jo, yra esminis faktorius, lemiantis gyventojų imlumą Kremliaus propagandai. Tai yra klasikinis „rusai nepuola“ naratyvas, kuris Girniaus tekstuose visai neretai figūruoja (bendram įspūdžiui susidaryti, verta „pagooglinti“ žodžius „Girnius Rusijos Grėsmė“).
Redukuojant tautinių bendrijų problemą į sovietmečio vertinimą galima nesunkiai apskritai panaikinti užsienio grėsmės dėmenį šioje problemoje ir pasakyti, jog Lietuva pati kalta, kad nesuteikė pakankamai gerų gyvenimo sąlygų savo rusakalbiams ir dėl to skatina savo gyventojus atsigręžti į Sovietų Sąjungą ir dabartinę jos teisių perėmėją Rusiją.
Taip ekonominis argumentas visiškai nepagrįstai iškeliamas aukščiau informacinio.
Kam riboti rusiško turinio kiekį televizijoje? Kam riboti ir taikyti sankcijas Kremliaus dezinformacijos kanalams?
Galų gale kam reikalinga priešintis užsienio įtakos agentų veiklai tautinių mažumų mokyklose? Tą daryti, pagal Girnių, netikslinga ir netgi žalinga Lietuvai, kadangi tai gali pakenkti mūsų šalies įvaizdžiui Vakaruose dėl neva paternalistinio elgesio su tautinėmis bendrijomis, pažeidinėjamų žmogaus teisių ir laisvių.
Pamirštama, kad net pagal liberaliausius Vakarų standartus žmogus neturi nei teisės, nei laisvės šmeižti ar būti nelojalus savo valstybei.
Tiesa, daugelyje Vakarų valstybių tautinės mažumos negauna tokio specifinio valstybės dėmesio kaip Lietuvoje, bet lygiai taip pat Vakarų valstybės šalia savęs neturi tokios galingos ir priešiškos kaimynės kaip Rusija, kuri nuolat siūlytų įvairią „pagalbą“ tautinėms bendrijoms.
Ši „pagalba“ labai reali.
2006 metais Putinas pasirašė valstybinę tėvynainių programą, pagal kurią Rusija įsipareigoja siekti rusų tautybės kaimyninių šalių piliečių grįžimo į Rusiją ir rūpintis jų teisių apsauga. Atrodytų, kuo čia rūpintis? Tačiau Rusijos žiniasklaida nuolat skelbia, o dauguma Rusijos gyventojų tiki, kad Baltijos šalyse etniniai rusai yra diskriminuojami.
Jų teises reikia apginti. Kaip ginamos rusų teisės jau pamatėme Kryme ir Rytų Ukrainoje, prieš tai Gruzijoje. Krokodilo ašaros apie neva pažeidžiamas teises, kai niekas nėra pažeidžiama, išduoda paprastą tiesą – Lietuva gali kiek nori stengtis dėl draugiškesnių santykių su rusų mažuma, Kremliuje tai niekam nerūpi.
Galiausiai K. Girnius savo straipsnyje palygina Vidurio Rytų Europos ir Vakarų Europos šalių politiką tautinių mažumų atžvilgiu.
Anot jo, Vakaruose tautinėmis mažumomis pasitikima, o Vidurio Rytų Europoje žiūrima nepagrįstai įtariai, dažnai susiejant jas su užsienio priešų įtaka. Girnius būtų teisus, jeigu pasakytų ir tai, kaip mūsų regiono mažumos linkusios politizuoti savo problemas ir naudotis nuolaidžia valstybių politika savo politinei įtakai plėsti ir tautinėms įtampoms kurstyti.
Galbūt geriausias to pavyzdys yra Rumunija, kuri nuo 1990 m. iki pat šiandienos nepaliaujamai plečia Transilvanijos vengrų teises: plečiama tautinių bendrijų švietimo programa, įkurtas vengriškas universitetas, leista vartoti vengrų kalbą teismuose ir administraciniuose organuose, leista naudoti dvikalbes gatvių lenteles ir t. t. Pagal Girniaus ar Lenkų diskusijų klubo atstovus, tokia liberali „lojalumo su sąlygomis“ politika kaip tik ir turėtų depolitizuoti tautinių mažumų problemas ir paskatinti geranorišką integraciją.
Tačiau Rumunijoje viskas vyksta atvirkščiai: kuo vengrai daugiau gauna, tuo daugiau prašo.
Šiandien Rumunijoje jau siekiama, kad po 15 metų vengrų kalba būtų įteisinta kaip oficiali gausiai vengrų gyvenamuose regionuose.
Liberali tautinių mažumų politika Rumunijoje paskatino ne vengrų integraciją, o dezintegraciją ir kultūrinę izoliaciją: dauguma vengrų tautinės bendrijos Rumunijoje atstovų nekalba rumunų kalba arba turi tik minimalius pagrindus.
Vengrija šiuos procesus palaiko ir kursto – visai kaip Rusija (ir, deja, Lenkija) Lietuvoje.
Visa tai rodo, kad bandyti taikyti vakarietiškus standartus tautinių mažumų politikai VRE valstybėse yra neteisinga ir neįmanoma, kadangi tautų santykiai šiame regione savaime yra veikiami nesantaikas kurstančių užsienio valstybių ir vietos politinių veikėjų, o istorinės įtampos – nuolat gaivinamos ir palaiko susipriešinimą.
Girniaus požiūris į Rusijos grėsmę (nuolatinis jos neigimas) ar, pavyzdžiui, Dementavičiaus ir Antonovičiaus požiūris į tautinių bendrijų politiką nėra kokia nors išimtis tarp VU TSPMI ar bendrai politologų. Ypač mąstymas, kad tai Lietuva atsakinga dėl santykių problemų ar mažumų nelojalumo, turi tvirtus pagrindus institute.
Pavyzdžiui, naujoji TSPMI Tarptautinių santykių katedros vadovė Dovilė Jakniūnaitė taip pat prieš kurį laiką yra pasakiusi, jog dėl tarpusavio santykių padėties kalta yra tiek Rusija, tiek Lietuva.
„Negalime kaltinti tik Lietuvos“, – teigė ji. Tokios frazės yra vanduo ant Rusijos propagandos malūno ir iš esmės melas, darantis žalą Lietuvos valstybei.
Problema daug gilesnė nei pavienė citata. Pastangos „išplauti“ agresoriaus ir aukos ribas įgavusios institucinę formą. Pastaraisiais metais D. Jakniūnaitė ir N. Arlauskaitė perėmė iniciatyvą Rusijos studijų srityje.
Šios studijos nuo taip vadinamų „kietųjų veiksnių“ (ekonomikos, geopolitinių interesų, karinės galios, politinės sistemos ir t. t.) buvo radikaliai pakreiptos į „minkštuosius“ klausimus – naratyvų konstravimą, diskurso analizes, politikų per medijas kuriamus vaizdinius. Tai savaime problemiškas valstybės mokslo resursų naudojimas antraeilės svarbos klausimams.
Tačiau dar svarbiau, jog vykdomais tyrimais stiprinama iliuzija apie įvairialypę, Putino ir imperializmo nepalaikančią Rusiją. Dar 2011–2012 m. jos VU TSPMI vykdė LMT finansuotą tyrimą, kurio aprašyme skelbė, kad tyrimu „siekiama atsisakyti vienpusiško Rusijos vaizdavimo (pvz., kaip „blogio imperijos“, „(post)totalitarinės valstybės“), norima parodyti, kaip Rusijos valstybės reprezentacijų kūrime dalyvauja skirtingi veikėjai, naudojantys skirtingus būdus ir priemones kuriant valstybės reprezentacijas, ir atskleisti naujai kuriamų ir modifikuojamų diskursų netolydumus, pertrūkius ir įvairovę“.
Priduriama, kad Rusijos valdžia nelaikoma vienalyte.
Faktas, kad Rusijoje yra rezistentų. Faktas, kad šalyje jie neturi jokios lemiamos reikšmės, o Putino režimas yra stabilus ir nėra prielaidų, kad koks nors D. Jakniūnaitės dekonstruotas naratyvas ar vaizdinys mestų jam iššūkį.
Vadinamoji opozicija Rusijos politikoje yra režimo jai leidžiamuose rėmuose veikiantis ir grėsmės režimui nekeliantis veiksnys.
Tokia pasaka apie nesuprastą, nevienalytę, taigi ir ne vienareikšmiškai agresyvią, Rusiją suteikus jam akademinį rūbą už valstybės pinigus skleidžiamas jau beveik dešimtmetį. Ši veikla nebūtinai reflektuotai pati egzistuoja kaip Rusijos minkštoji galia – jos įvaizdžio gerintoja „fašistiniame“ užsienyje, visai kaip tarpukariu tą darė draugija SSRS tautų kultūrai pažinti.
Ji taip pat atitinka radikaliausio anarchistinio (valstybės funkcijas laikančio individo priespauda) judėjimo „Naujoji Kairė 95“ manifesto 19 tezę: „Mums nepriimtinos konspiracinės teorijos apie nuolatinę Rusijos grėsmę; Lietuvos santykiai su Rusija yra viena iš rimtų problemų, tačiau tai negali būti politinių pažiūrų ar politinės programos centras“.
Lietuvos santykiai su Rusija yra ne viena iš problemų, o pagrindinė egzistencinė grėsmė mūsų valstybės išlikimui.
Ši grėsmė nėra konspiracinė teorija. Tačiau dešimtmetį vykdomi tyrimai, subtiliai vedantys prie to, kad Rusijos grėsmė būtent taip ir atrodytų, o pati Rusija kaip svarbiausias saugumo studijų objektas užleistų vietą globalesnei perspektyvai.
Tiek minėtas projektas, tiek visa tendencija stebima jau po to, kai Rusija labai realiai – ne diskursyviniais žaidimais, o tankais – užpuolė iš pradžių Gruziją, o po to ir Ukrainą.
Būtų klaida apsimesti, kad Rusijos kaip grėsmės neigimas (K. Girniaus paradigma „rusai nepuola“) ir tariamos politiškai reikšmingos įvairovės Rusijoje paieškos (D. Jakniūnaitės paradigma „atsisakyti vienpusiško Rusijos vaizdavimo“) tėra sofistikuoti akademiniai žaidimai be politinių pasekmių.
Šios pasekmės jau matomos ir labai pavojingos. Suveikus išoriniam veiksniui, Merkel ir Macrono pragmatiškų santykių su Rusija siekiui, ir Lietuvoje ne bet kas, o konservatoriai pradėjo kartoti iliuziją apie galimybę, kad yra didžiulis skirtumas tarp Putino ir pačios Rusijos, kad reikia laukti ir ruoštis, kada Putino valdžioje neliks, o Rusija bus šalis, tinkama glaudiems draugiškiems santykiams.
Šią iliuziją pastarąjį mėnesį viešai paskelbė tiek V. Landsbergis, tiek Ž. Pavilionis, tiek V. Ušackas. Įsivaizdavimas, kad Rusija po Putino gali būti draugiška liberali demokratija, įmanomas tik priėmus D. Jakniūnaitės skleidžiamas prielaidas apie „įvairialypę Rusiją“.
Tačiau toks įsivaizdavimas yra savęs apgaudinėjimas. Vokietijai ir Prancūzijai stumiant JAV iš Europos karinio saugumo architektūros, tokia savęs apgaudinėjimo strategija yra pati blogiausia reakcija į kintančią situaciją.
Politikos mokslas šiandienos Lietuvoje nėra išskirtinai tragiškoje situacijoje, jei imsimės vertinti šios disciplinos padėtį Vakarų pasaulio kontekste.
Jo tragizmas kaip tik ir slypi mūsų amžiname įprotyje aklai kopijuoti vakarietiškas madas joms netinkamame kontekste.
Su politika susijusiuose dalykuose toks taikymasis yra itin pavojingas, kadangi ne tik bando praktikoje pritaikyti neveikiančius metodus, bet ir savaime yra suverenumo stokos požymis. Negebant įvertinti savo nacionalinių interesų ir atitinkamai savarankiškai kurti valstybės poreikius atspindinčios politikos mokslų disciplinos, valstybės suverenumui iškyla grėsmė, kadangi ilgainiui neišvengiamai susiduriama su valstybės ir tautos, o ne globalistinėmis kategorijomis mąstančių ekspertų, sprendimų priėmėjų ir vykdytojų stoka.
Tokia situacija šiandien yra Lietuvoje. Politikos mokslas yra ideologizuotas, nes yra vakarietiškų politinių madų įkaitas, o tiksliau pajungtas vadinamosios liberalios demokratijos, neoliberalios ekonominės sistemos ir marksistinės kultūrinės politikos ideologijų sintezės propagavimui. Toks politikos mokslas nėra ir negali būti suinteresuotas tinkamai įvertinti užsienio grėsmes ir pasiūlyti nacionalinius interesus atitinkančius sprendimus.
Jis suinteresuotas primesti visuomenei Vakaruose vyraujantį ekonominio ir politinio elgesio modelį, visiškai nesvarbu, ar jis būtų palankus ,ar nepalankus mūsų nacionaliniams interesams ir mūsų priešams.
Tokius radikaliai skambančius teiginius sau leidžiu, nes aukščiausiai vertinamoje Lietuvos politologų mokykloje, VU TSPMI, kaip studentas praleidau ketverius metus. VU studentų atstovybės vienas pagrindinių devizų yra studentų balso įgalinimas.
Nors iš vyresniųjų kolegų girdėjau, kad esminiai pokyčiai TSPMI prasidėjo dar apie 2010-uosius, galiu drąsiai pasakyti, kad TSPMI, į kurį atėjau 2014 m. rudenį, buvo visiškai kitoks negu tas, kurį pabaigiau 2018 m. vasarą: jame nebeliko tokių kritiškai užsienio ir saugumo politikos klausimus vertinančių dėstytojų kaip V. Radžvilas ir L. Kasčiūnas, buvo susiaurinta filosofijos programa, nebeliko Lietuvos užsienio politikos ir diplomatijos kursų (dar anksčiau – geopolitikos), o vietoj to atsirado tokie prasčiausias Vakarų madas besivaikantys dalykai kaip „Feminizmas: tekstai ir praktikos“ (taip pat dėstomas D. Jakniūnaitės ir N. Arlauskaitės).
Šalia studijų TSPMI, 2 metus dirbau Rytų Europos studijų centre (RESC), kuriame, skirtingai nei TSPMI, Rusijos ir nacionalinių grėsmių problemoms buvo skiriama labai daug dėmesio. Kol VU TSPMI Rusijos studijos vis stipriau dreifuoja link vizualiųjų menų ir diskursų tyrimų, Rusija sėkmingai naudojasi Vakarų Europos pakrikimu nesuvokiant Rusijos esmės.
Per dvejus metus RESC organizuojamuose renginiuose kartu su šalies diplomatais ir ekspertais dalyvaujant ir TSPMI dėstančius Rusijos ekspertus teko matyti vos kelis kartus. K. Girnius, neseniai DELFI paskelbtas įtakingiausiu šalyje politologu, yra šių tendencijų veidrodis.
Visa tai kelia didžiulį nerimą dėl TSPMI ekspertų analitinio potencialo ir pamatinių nuostatų tiriant Rusijos problematiką, vertinant Lietuvos saugumo situaciją ir apskritai valstybės nacionalinius interesus. Tarptautinių santykių katedros vedėja D. Jakniūnaitė, regis, juos apskritai atmeta, mat neseniai socialiniuose tinkluose paskelbė, kad net klausti apie nacionalinius interesus neteisinga, taip pat ir daryti prielaidą apie Lietuvą kaip unitarinę valstybę. Kokią kitokią – federacinę, regionalizuotą ar autonomizuotą – Lietuvą siūlo svarstyti profesorė, lieka neaišku.
Esama situacija ne tik diskredituoja Lietuvos politologų įvaizdį visuomenės akyse, bet gali turėti ilgalaikių pasekmių nacionaliniam saugumui.